Vakarėlyje garsaus politiko akibrokštai stebino net raudonuojančią jo žmoną

Politiko elgesys vakarėlyje
 
Ir štai, pakvietė mus bičiuliai į jubiliejų. Išsipustėm su vyru, nuvažiavom. Įeinam į pokylių salę – žiū! pačiame centre stovi žmogus, užimantis tikrai aukštą politinį postą. Ne kartą matytas televizoriaus ekrane. Ne kartą karštai kalbėjęs, kaip jam rūpi Lietuva Tėvynė ir josios gyventojų gerovė. Pagal kalbas, tai tikras šventasis, aukštos moralės ir tvirtų principų žmogus. 

Nežinojau, kad šis garbus ponas yra tolima mano bičiulių giminė. Net susigėdau tokį aukštą asmenį pamačiusi. Vėliau paaiškėjo – kuklintis nebuvo priežasties.

Šventės pradžioje viskas vyko kaip pagal protokolą. Graži ir formali garbaus svečio kalba, malonūs palinkėjimai šventės dalyviams. Politikas gražiai pakalbėjo, mes gražiai mandagiai paplojome. 

Nežinau, ar dėl to, ką teko matyti vėliau, kaltas alkoholis, nuplėšiantis padorumo kaukes, ar įprotis nesivaržyti tarp „savų“, bet tokio elgesio iš politiko aš tikrai nesitikėjau. 

Dabar mąstau: viešpatie, ar jie visi tokie? Viena sako, visai kita daro? 

Aptarnaujantį personalą ir šventės šeimininkę varinėjo negailėdamas, sakyčiau net tyčia. Jam tiesiog buvo malonu, kad aplink visi šokinėja. 

Gėrė jis daug. Nors pats griežtai pasisako už tautos blaivybę, uoliai kilnojo stikliuką. Su pasimėgavimu ir reikalo supratimu. Buvo matyti, kad tai tikrai ne pirmas kartas ir ne paskutinis. 

Kai atmosfera pasidarė ne tokia oficiali ir dauguma svečių nuėjo į šokių salę, pastebėjau vieną dalyką: pasirodo, šis ponas neabejingas moterų grožiui. Akimis ganė jaunutes padavėjas. Ir ne tik ganė.

Viena itin gražiai nuaugusi mergina turėjo mandagiai nusiimti politiko ranką sau nuo juosmens, nes ji vis netikėtai ten atsirasdavo ir net bandė nuslysti žemėliau... Veltui greta sėdinti žmona varstė jį priekaištingais žvilgsniais. Tiesa, tik varstė. Pamaniau, kad ne kartą buvo pastatyta į vietą, todėl nieko nesako, tyli kaip žuvis. 

Vaje vaje, tai kur gi tos taip išgirtos tradicinės šeimos vertybės, už kurias ponas pasiruošęs kovoti visomis keturiomis? Spėju, tradicinės šeimos vertybės, tai kažkas, ko turėtų laikytis paprasti mirtingieji. 

Viešai šis ponas ne kartą yra minėjęs, kaip jam rūpi paprasti žmonės. O realybėje? Sėdėjom netoliese, politikas kalbėjo garsiai, komanduoti įgudusiu balsu. Klausiau, ką jis kalba ir šiurpau: „aš“, „mano“,“ man“. Ir taip be paliovos.

„AŠ“ buvo pagrindinis jo kalbų motyvas. Apie tai, kad savo pasisakymus pagerina riebiais rusiškais žodelyčiais, net minėti neverta. Štai tau ir pagarba gimtajai kalbai.

Į paprastus žmones, sėdinčius prie to paties stalo, žvelgė su neslepiama arogancija. Ko nors mandagiai paklaustas košė žodžius pro dantis. Suprask, kaip jūs visi man įgrisote su savo menkais gyvenimėliais. 

Šventei įsisiūbavus politikas tiek apsvaigo, kad aroganciją ir puikavimąsi savimi pakeitė agresijos protrūkis. Pradėjo skeryčiotis, šūkalioti, veržėsi nežinia ką, nežinia su kuo išsiaiškinti. Galop pažadėjo „mus visus sutvarkyti“. 

Šeimininkė neturėjo, kur dėti akių. Svečias garbingas, be to, giminė. Negalima tokio asmens tiesiog išmesti pro duris, kas ten žino, gal ims ir tikrai paskui visus sutvarkys. 

Žiūrėjau, kaip žmona bando jį sutramdyti, raudonuoja iš gėdos ir tikrai apsidžiaugiau, kai gerokai „pavargęs“ ponas paliko šventę. Tiesą sakant, palengvėjo mums visiems. 

Daugiau niekas nebežiūrėjo į mus kaip į krūvą šiukšlių, nešokdino padavėjų ir šeimininkės, išseko ir riebių anekdotų lavina. Niekas nežadėjo mūsų sutvarkyti, nustojome bijoti ką nors ne taip pasakyti ar (gink Dieve) ne taip pažiūrėti į aukštą svečią. 

Savaime suprantama, politikai taip pat žmonės, o žmonėms visko pasitaiko. Bet, kad šitaip skirtųsi... Kaip diena ir naktis. Nesitikėjau. Važiuodami namo su vyru pajuokavom: daugiau ant kabliuko nepakibsim. Balsuosim tik už tą, kuris drąsiai išrėš: „Aš, kaip ir visi, turiu trūkumų. Taurelę pakilnoju, gražių moterų nevengiu, mėgstu sočiai pavalgyti, o patekęs į valdžią susireikšminsiu iki begalybės“. 

Bjauru? Gal ir bjauru, bet nors ne melas.