Žmonės šiais laikais visokiais būdais stengiasi pasipuikuoti savo prabangiais sportiniais bateliais, naujausiu telefonu su keturiomis kameromis, kilmingu iš užsienio atsiųstu keturkoju, namu su terasa ir egzotiškomis išvykomis po gražiausius pasaulio kampelius.
Lenktynės su bendradarbiais, su draugais, kaimynais ir net nepažįstamais – kuris daugiau, originaliau, išskirtiniau, prabangiau. Tos lenktynės ir noras pasipuikuoti persikėlė ir į kapines.
Neseniai mačiau reportažą apie naujausias kapinių madas. Kaip dabar madingi nebe paprasti antkapiai – kapus žmonės puošia stiklo plokštėmis su 3D vaizdeliais, kuriuose pavaizduojamos gėlės ar netgi velionių portretai. Skaičiau, kad kai kurie antkapiai netgi apdraudžiami!
Aišku, visais laikais kapinėse buvo ryškių antkapių. Nuo didingų renesanso ar baroko stiliaus paminklų iki šiuolaikinio meno kūrinius primenančių antkapių. Nuo neatmenamų laikų mirusiųjų giminaičiai kapinėse mėgo demonstruoti savo piniginę, išmonę, įtaką.
Kartą lankant miesto kapines nugirdau dviejų moterų pokalbį. Ėjome tuo pačiu takeliu link išėjimo vartų, todėl norom nenorom teko nugirsti jų pašnekesį. Jos aptarinėjo ir apkalbinėjo pažįstamų ar nepažįstamų žmonių kapus.
„Žiūrėk, kaip šitie nesusitvarkė“, – replikuoja teta.
„Tikrai, o šitie dar pinigų nesutaupė paminklui, va, kryžius jau supuvo“, – antrina jai kita teta.
„Bet gal geriau jokio nei šitas, pažiūrėk, koks baisus. Ir dar viržiais apsodino, prekybos centre mačiau nukainoti buvo. Gerai, kad mes nepirkom“, – kalbėjo jos toliau.
Būtent tokios kalbos ir užsuka tas šiurpias varžybas ir konkurenciją ne tik tarp gyvųjų, bet ir tarp mirusiųjų. Pasidarė koktu.
Nejau net mirę žmonės negali ramiai ilsėtis ramybėje ir ištrūkti iš to varžytuvių ir apkalbų rato?
