Visi mes gerai žinome, kad ten besimokančių mokinių žinių kokybė daug geresnė už visų likusių mokyklų. Įdomu, ar yra nors vienas žmogus, kuris nenorėtų gauti pačio geriausio išsilavinimo arba užtikrinti tokio savo vaikams. Deja, ne kiekvienam atsiranda tokia galimybė. Jums niekad tai neatrodė neteisinga? Niekad nekilo klausimo, kodėl taip yra?
Lietuvos Respublikos konstitucijos keturiasdešimt pirmas straipsnis kiekvienam žmogui garantuoja nemokamą bendrąjį išsilavinimą. Kaip manote – tas nemokamas išsilavinimas turėtų būti visiems vienodai geras nepriklausomai nuo jo suteikimo vietos?
Aš asmeniškai manau, kad taip. Manau, taip pat mano ir absoliuti dauguma, kuri nori pati turėti tokias pačias galimybės pasiekti savo tikslus brandžiame gyvenime kaip ir kiti. Ką jau kalbėti apie lygių galimybių užtikrinimą ateities kartoms. Bet yra ir tokių, kurie nori turėti pranašumą jau nuo pat gyvenimo pradžios. Mes gyvename kapitalizme, o jis neatsiejamas nuo konkurencijos.
Ta konkurencija pasireiškia ne tik įvairių kompanijų varžymesi dėl pirkėjų, bet ir kiekvieno iš mūsų gyvenime. Varžytis tenka visur ir visada: stojant į universitetą ar kolegiją, ieškant darbo, kylant karjeros laiptais. Sąžininga konkurencija visada skatina kokybės augimą. Nors iš kitos pusės, ji griauna bet kokį bendruomeniškumą. Norint to išvengti, svarbu suprasti, kad pralaimėjimas varžybose nereiškia, kad kitas žmogus yra geresnis, jis tiesiog labiau pasiruošęs išbandymams.
Deja, dabar toli gražu ne viską nulemia vien asmeninis pasiruošimas, labai daug ką nulemia aplinkybės. Sąžininga konkurencija nėra užtikrinta svarbiausiame žmogaus formavimosi etape – mokymosi metu. Kiekvienas nori būti nepakeičiamas, o kad tokiu taptum, reikia būti geriausiu. Valstybiniai brandos egzaminai būtent tokių atrankai ir reikalingi. Jie visiems vienodi, reiškia, norint išsiskirti, reikia arba dėti daugiau pastangų mokantis, arba užsitikrinti geresnes mokymosi sąlygas, kurios ir nulemia nesąžiningą varžymąsi.
Dėl to geresnėms mokykloms visada bus paklausa. Čia jau viskas pradeda veikti kaip ekonomikoje, esant paklausai, atsiras ir pasiūla. Nors kartais pati pasiūla sau įvairiais metodais išaugina paklausą. Truputėlis reklamos gali sukelti didelį susidomėjimą bet kam, o tada jau viskas gaunasi natūraliai. Tai ir nulemia „prestižinių“ mokyklų atsiradimą.
Šiais laikais mokyklos turi pakankamai daug laisvių, todėl gali sau leisti įvairius eksperimentus siekiant tapti svarbesnėmis ir įžymesnėmis. Bet visi tie eksperimentai yra mokinių sąskaita. Kartais jie išeina besimokantiems eksperimentuojančiose mokyklose mokiniams į naudą, bet tai kenkia visoms kitoms miesto mokykloms. Pasiaiškinkime, kaip.
Siūlau kaip pavyzdį imti Vilniaus licėjų, nes, kaip sako reitingai, tai geriausia Lietuvos mokykla. Pirmas požymis, išskiriantis ją iš kitų ir automatiškai keliantis ją reitinge pagal brandos egzaminų rezultatus, yra mokinių atranka. Norint mokytis licėjuje būtina išlaikyti jo stojamuosius egzaminus. Beje, juos dar reikia išlaikyti geriau už kitus, nes atranka vykdoma konkurso principu.
Taip mokykla užsipildo vien gerai besimokančiais ir motyvuotais mokiniais. Licėjus susirenka labiausiai motyvuotus mokinius, bet klaidinga teigti, kad vien didelė pažangių mokinių koncentracija užtikrina aukštus šios mokyklos mokinių rezultatus. Kadangi ten susirenka vien motyvuoti mokiniai, susikuria labai palanki mokslui aplinka. Sunku mokytis prastai, kai aplink tave visi mokosi gerai. Sunku neišsikelti sau aukštų tikslų, kai aplink tave visi tokius turi.
Atrodo, viskas labai gerai, bet svarbu prisiminti, kad jei mokiniai ateina į vieną mokyklą, jie išeina iš kitų. Gaunasi taip, kad licėjus ir kitos darančios atranką mokyklos mažina gerai besimokančių moksleivių koncentraciją kitur. Taip, jie gerina aplinką pas save, bet gadina ją visiems kitiems.
Kadangi kitose mokyklose mažėja pažangių ir motyvuotų mokinių skaičius, kitų motyvacija mažėja. Iš pirmo žvilgsnio niekas nepasikeičia, bet realybė yra tokia, kad moksleivių įvertinimai pamokų metu, pagrindinis motyvacijos šaltinis, mažina savo reikalavimus.
Taip būti neturėtų, bet pažymiai dažniausiai nurodo ne žinių kokybę apskritai, o žinių kokybę lyginant su kitais mokyklos mokiniais. Susidaro situacija, kai tas pats įvertinimas skirtingose mokyklose nustato skirtingą žinių lygį. Pavyzdžiui, dešimtukas iš matematikos kontrolinio darbo Žirmūnų gimnazijoje nėra lygus dešimtukui Ozo gimnazijoje. Pati vertinimo sistema nesiskiria, skiriasi darbų sudėtingumas.
Reiškia, prastesnius rezultatus rodančiose mokyklose moksleiviai yra klaidinami savo žinių lygio nustatymu. Be viso šito, pažangesnių mokinių trūkumas pasireiškia ne tik pažymių objektyvume, bet ir mokymo kokybėje.
Galų gale, tarp „elitinių“ ir „paprastų“ mokyklų yra ir tiesiogiai nulemiančių mokymo kokybę skirtumų. Skiriasi mokymo metodikos. Elitinės mokyklos kažkodėl leidžia sau išsamesnius vadovėlius, sudėtingesnes užduotis. Kyla vienas klausimas, kas čia per nesąmonė? Kodėl trečiokas gimnazistas licėjuje mokomas spręsti daug sudėtingesnius matematinius uždavinius negu aš, trečiokas gimnazistas Gabijos gimnazijoje? Aš ką, kuo nors prastesnis?
Galima pasakyti, kad tokie kaip aš, mokyklų, nedarančių atrankos, mokiniai, silpnesni ir nesugeba spręsti tokių sunkių uždavinių, bet kam tada iš viso reikalinga mokykla? Niekas čia neateina tam, kad gautų pagyrimą už savo turimas žinias. Mes čia ateiname mokytis. Ir po viso mokymosi visi mokiniai visose valstybės mokyklose turės parodyti savo žinias vienoduose egzaminuose.
Praktiškai visi Lietuvos mokiniai mokosi valstybinėse mokyklose, kur išsilavinimas nemokamas, bet vienur mokoma geriau, kitur prasčiau. Kodėl? Kodėl taip skirstomas jaunimas? Toks jausmas, kad bendrojo lavinimo sistema bando kurti naują luominę sistemą, kur vieniems numatomas aukštas gyvenimo ir išsilavinimo lygis, o kiti pasmerkiami būti šios hierarchinės piramidės dugne.
Tačiau tokios problemos akivaizdoje visą švietimo sistemą krečia viena reforma po kitos. Kaip nauja valdžia – taip naujos reformos. Visi supranta, kad švietimo sistema turi didelių bėdų, visi bando kažkaip taisyti padėtį. Nesuprantu vieno, kodėl visi tie „reformatoriai“ ir „reformatorės“ niekad lyg tyčia nepastebi tokios problemos kaip mokinių segregacija?
O juk būtent tame slypi daugybė Lietuvos problemų. Kalbu ne vien apie išsilavinimo kokybę. Tai daro įtaką ir tautos kultūrai, nulemia įvairių subkultūrų atsiradimą, kas didina kultūrinių skirtumų skaičių tarp tos pačios tautos atstovų, to pačio miesto gyventojų, tos pačios valstybės piliečių. Visuomenė skaldoma, didėja nesusikalbėjimas, neapykanta kitokio gyvenimo būdo atstovams. Kur mes einam? Ar mes tikrai kuriame teisingą, išsvajotą ir dorą Lietuvą?
