Ir aš murkiu, pasakoju kiekvienam savo istoriją, apie savo mamą, matytus žmones, girdėtus žodžius, baimę atsidūrus gatvėje, šaltą naktį braidžiojant po balas, užgulusią nosį ir vis blankstančius pasaulio kontūrus…
Mane pamatė tik tada, kai aš jau nebegalėjau įžiūrėti to, kuris mane pakėlė ant rankų. Ačiū! Aš murkiau, murkiau iš karto, ir vėl pasakojau, dėkojau, verkiau, sakiau, kad įvyko kažkokia klaida, kad tikriausiai pasiklydau, neškit mane, prašau, namo, nes mama jau turbūt pergyvena, kad negrįžau nei pietų, nei vakarienės… „O siaube, jis… Aklas? Jį išmetė…“ – išgirdau šnabždesį. Tryniau su letenėle akis bandydamas kažką įžiūrėti. Nieko.
Mane atidavė „Naminukų“ prieglaudos savanorei, pažadėjo, kad ji pasirūpins. Ačiū! Ir aš vėl murkiu, vėl pasakoju apie mamą, lietų, šaltį, akytes… Bet, rodos, jie jau viską žino. Glaudžia mane ir girdžiu, kaip plaka didelė žmogaus širdis.
Man sako, kad aš gražus ir visai kaip mama liepia valgyti. Dar sako: „Pakentėk, Špokiuk, nes gali skaudėti“ (taip aš sužinojau savo vardą!). Aš sergu, bet aš noriu pasveikti, nes man patinka girdėti žmogaus širdį ir murkti jai. Aš nežinau, ar matysiu, bet aš pamenu, ką jaučiau, kai gatvėje mane pirmą kartą pakėlė ant rankų – žmogus yra nuostabus. Aš noriu gyventi! Bet man reikia gydymo, kasdienių procedūrų, vaistukų, maisto, papildų.
Visą istoriją galite sekti čia.
