Visgi lietuvių, gyvenančių Lietuvoje nebėra apdainuotų 3 milijonų, tačiau nebėra ir 2,8 milijonų. Ir negalime teigti, jog visa tai prasidėjo tik vakar, emigracijos bei gimstamumo piktžaizdė pradėjo didėji dar prieš 20 metų, tačiau, turbūt valdininkams tuomet terūpėjo savi interesai.
Dabar, kai šios problemos tampa ypač opios, kiekviena pertvarka nukreipta į jaunų šeimų skatinimą neemigruoti bei susigrąžinti emigravusius – verta cirko pasirodymo. Ir tikiu, kad tai vyksta tik dėl reitingų, pinigų, o ne dėl to, kad mūsų valstybės „galvoms“ rūpėtų Lietuvos ateitis.
Nors paprasti valstiečiai, kurie vis dar naiviai tiki, gyvena pažadais, o kurie jau praradę tikėjimą emigruoja ir nesigręžioja atgal. Visi tie naivuoliai, kurie vis dar tiki užsidirbti Lietuvoje ir įsigyti ar pasistatyti pirmąjį savo šeimos būstą, kad ir regione, manau bus labai nuvilti. Didžioji dalis jaunų šeimų vos geba išgyventi, o ką jau kalbėti apie galimybes sukaupti nemenką sumą lėšų pradiniam įnašui už būstą.
Nors ir subsidijos regionuose atrodo tikrai patraukliai, kurie nori įsigyti jau pastatytą būstą, tačiau surasti naujesnį nei 20-ties metų statybos namą ar butą beveik neįmanoma. Nors sąlygose, nurodyta, kad subsidijos bus suteikiamos nevertinant jų pajamų, iš dalies klaidinga, nes bankai bet kokiu atveju vertina jaunų šeimų pajamas, o jei šeima susideda iš trijų, keturių ar daugiau asmenų, tuomet tokiai šeimai įsigyti gyvenamąjį bustą bus neįmanoma.
Nors yra alternatyva subsidiją panaudoti ir namo statyboms, visgi optimizmo kupinoms šeimoms ir čia nusvyra rankos, kai atveria bankų duris. Logiškai mąstant, šeimos, kurios svajoja pasistatyti savo namą, tikrai neturi sutaupę pakankamai lėšų, kurių reikia statybų pradžiai.
Sąlygos banke iš dalies finansuojamai valstybės paramai beveik niekuo nesiskiria nuo standartinių sąlygų. Jauna šeima turi turėti namo „dėžutę“ arba įrodyti, kad galės ją pasistatyti sukaupta suma lėšų savo banko sąskaitoje. Taip pat, jie negali statyti „ūkio būdu“, būtina statybos rangovo sutartis, kas gali dar labiau pabranginti sąmatą.
Tad, jaunai šeimai, kuri nori gauti subsidiją statyboms, turi turėti sklypą, bei jame stovinčią namo „dėžutę“ arba bent jau nemažą sumą pinigų savo banko sąskaitoje. „Dėžutės“ statybos sudaro daugmaž 30 proc. sąmatos, todėl jei planuojama pasistatyti namą už 70 000 eurų, šeimai reikia turėti 21 000 eurų nuosavų lėšų.
Šeimos, neauginančios vaikų, gali gauti 15 proc. subsidijos dydžio, kas sudarytų 10 500 eurų. Galime pripažinti, jog jei šeima gautų subsidiją į savo banko sąskaitą, tuomet surinkti dar likusią dalį būtų žymiai lengviau nei sukaupti visus 30 proc.
Kodėl valdininkai nepagalvojo apie elementarius iškylančius sunkumus tiems, kurie nori pasistatyti namą? Kodėl bankai negali lengvatinėmis sąlygomis, dalimis, po kiekvieno statybos etapo išmokėti tam tikrą dalį paskolos lėšų? Galbūt dėl to, kad valdininkai iš tiesų galvoja apie savo reitingus, skubotai priima sprendimus, o paprastus valstiečius „durnina“ pažadais ir reformomis kuriomis net negali pasinaudoti tie, kurios jiems ir skirta.
Visgi, tikriausiai subsidijos jaunoms šeimoms buvo ir dar yra kaip įrankis suvaryti jaunas šeimas į regionų apleistas, griūvančias gryčias. Ir dar prie viso to supančioti jas sudėtingais bankų saitais, kad tikrai neemigruotų.
