Pradėjom leist savo mažiukę, aišku, pasiruošėm sunkiai adaptacijai. Pradeda verkt jau prie daržiuko vartų, vakare nemiega, ėmė į kelnytes vėl šlapintis... Žinom, kad jautresnė mūsiškė, stengiamės kalbėt, ramint. Bet manyčiau ne vien vaikuose esmė.
Yra viena auklėtoja, kuri man kelia nerimą. Su tėvais miela, šypsosi, juokauja, bet nepasakyčiau, kad jai patinka vaikai. Atsisukusi per rugsėjo šventę į mamytę draugiškiausiai plepa, o į vaikus nė vienos šypsenos.
Vieną rytą, kai atvedėm mažytę, girdėjom, kaip ji su vaikais kalba. Mes rengiamės rūbinėlėj, o per duris girdisi, kas klasėj. Auklėtoja mūsų nematė, užtat mes kaip girdėjom. Nemoku pasakyt, net ne šiaip pakeltu balsu šneka, o baubia: „KĄ DARAI?! PADĖK ŠITĄ, KO NESUPRANTI?! TUOJ AŠ...“
Ties tais žodžiais įėjom, pamatė mus, iškart veidas kitas, sveikinasi su šypsena. Bet įraudusi, matosi, kad ką tik pratrūkusi buvo. Klausiu vyro, ar aš kvaila, man gal girdisi kitaip nei iš tikrųjų iš tų nervų? Bet jam irgi girdėjosi taip pat, o vyras ne jautruolis.
Gal moteriškė kai vyresnė, tai tos kantrybės daug nebeturi... Požiūris, matosi, toks sovietinis. Bet jeigu neturi kantrybės, tai nedirbk su vaikais, ne?
Toks nemalonus įspūdis man jos liko. Nenoriu nuo pirmų dienų kelt vėjų ar prašyt keisti auklėtoją, bet vaiką traumuot irgi ne atsakymas. Jeigu paskui darželio bijos ir niekaip nepripras, nes viena mimra nemoka su vaikais užsiimt?
Tiesiog nežinau. Galvoju palaukti, kol bus susirinkimas vien su tėvais, paklausinėti kitų nuomonės. O nerimas ir baimė auga, ypač kai ta savaitė tokia sunki buvo. Nenoriu būti paranojike, gal pripras ir prie auklėtojos. Pasidalinkit, kokie kitų tėvelių įspūdžiai, gal čia viskas įprasta ir visokių tų auklėtojų būna?
Turinys pirmą kartą publikuotas 2018 metų rugsėjo 11 dieną.
