Man pasidaro nuoširdžiai gaila tos jaunos mergaitės ir aš ją raminu kaip galiu, tačiau giliai širdyje jaučiuosi nesmagiai, nes žinau visą tiesą – tą tikrąją priežastį, dėl kurios kankinasi šis niekuo dėtas žmogus. Tačiau tos tiesos atskleisti negaliu bijodama ir pati išlėkti iš darbo, kuris tuo metu buvo labai reikalingas.
Negaliu pasakyti, kad man nebuvo gėda dėl tokio tylėjimo. Buvo. Tačiau tada savo sąžinės balsą bandžiau įvairiais būdais prislopinti, kad nebūtų taip skaudu.
O dabar tylėti jau beprasmiška, nes parduotuvė, kurioje dirbau, jau bankrutavo, o šalia jos esanti gyvuoja ir bujoja toliau. Kas reikštų, kad galbūt bujoja ir ta apgavystės schema, kurią apatinio trikotažo parduotuvės savininkė sugalvojo savo pardavėjoms apgauti.
Įsidarbino pardavėja
Aš neturiu pardavėjos išsilavinimo. Todėl kai mane pakvietė pažįstama dirbti į savo parduotuvę, esančią viename iš Lietuvos didmiesčių, truputį suabejojau, ar verta imtis šio pasiūlymo. Tačiau pažįstama nuramino pasakius, kad mane išmokys visų pardavėjos darbo subtilybių ir kad neverta jaudintis. Ir iš tiesų išmokė.
Jaučiausi dėkinga už pasitikėjimą ir stengiausi šios moters nenuvilti. Parduotuvė, kurioje dirbau, buvo sujungta vidinėmis durimis su kita parduotuve, prekiaujančia apatiniu trikotažu.
Tai buvo padaryta tam, kad nereikėtų kitos parduotuvės darbuotojams per lauką lakstyti į tualetą, kuris buvo įrengtas mūsų parduotuvės patalpose, tačiau skirtas abiems parduotuvėms.
Būtent dėl šių durų mes ir buvome gerai informuoti apie viską, kas vyko pas kaimynus apatinio trikotažo parduotuvėje.
Pardavėja, neturint pirkėjų, jas atidarydavo ir su mumis plepėdavo dalindamasi džiaugsmais ir vargais.
Apkalbinėjo klientus
Dažnai pas mus apsilankydavo ir tos parduotuvės savininkė. Ji bendravo su mano pažįstama įvairiais klausimais visai ignoruodama mano buvimą. Tiesą sakant, ji visai manęs nepastebėdavo, lyg manęs ten ir nebūdavo, niekada su manimi nepasisveikindavo. Tokios didelės arogancijos žmogus buvo.
Kas įdomiausia, ji už akių niekino ir savo pirkėjus, ateinančius pas ją pirkti brangių prekių – brangų apatinį trikotažą. Ir kas juokingiausia, ji net atskleisdavo tų pasiturinčių moterų pavardes, kai apšnekėdavo jų kūnų formas.
O labiausiai juokėsi iš tų senų „diedų“, perkančių savo meilužėms seksualius apatinius. Visada praleisdavau pro ausis jos pasakojimus, nors ir nusišypsodavau tuo metu, kai pasakodavo apie tuos senelius, bandančius pavyti jaunystę. Tačiau kartą suklusau ir aš.
Apgaudinėja pardavėjas
Apatinio trikotažo savininkė, visai nesidrovėdama, pradėjo pasakoti apie tai, kaip ji „išduria“ savo pardavėją norėdama sutaupyti.
Ji pati iš savo parduotuvės paslapčia, kad nematytų pardavėja, kurią tuo metų išleisdavo išgerti kavos arba į tualetą, pavogdavo kokią prekę – liemenėlę, maudymosi kostiumėlį arba kelnaites tiesiog iš pardavimo salės. Ir tos pačios dienos pabaigoje, kada jau žinojo, kad trūksta prekės, pardavėjos akivaizdoje darydavo inventorizaciją ir, be abejo, rasdavo trūkumą, kurį pardavėją turėjo padengti iš savo algos.
Tokių trūkumų per mėnesį atsirasdavo ne vienas ir nei du, dėl ko pardavėjos alga mėnesio gale labai žymiai sumažėdavo. Tai jas ir palauždavo. Nes jų algos ir taip nebuvo didelės, o po trūkumų padengimo apskritai sumenkdavo.
Todėl dažniausiai jau mėnesio gale visos jaunos, patirties neturinčios merginos, o būtent tokias tos parduotuvės savininkė ir priimdavo, nuspręsdavo su ašaromis akyse palikti savo darbo vietą. Apatinio trikotažo parduotuvės savininkei to ir reikėdavo. Prekę ir pinigus jį juk išsaugojo. Tai ko liūdėti? Kelias dienas padirba pati, o po to susiranda kitą auką – jauną ir nepatyrusią...
Teisybės surasti nespėjo
Per mano 7 darbo mėnesius dėl tos pačios priežasties toje parduotuvėje pasikeitė net 5 pardavėjos. Vienos iš tų mergaičių man buvo itin gaila, nes ji labai stengėsi gerai dirbti ir labiausiai iš visų pergyveno dėl nesėkmių. Būtent ji ir buvo viena iš tų, kuri įtarė, kad čia kažkas nešvaru. Bet teisybės surasti nespėjo. Parduotuvės savininkė ją pati po dviejų mėnesių atleido supratus, kad mergina kažką įtaria. Ir jai nerūpėjo, kad ta mergaitė taip stengėsi... Jai rūpėjo tik jos pačios saugumas ir gerovė...
Kaip, deja, ir man... Bet, kita vertus, kas būtų pasikeitę, jei aš tada papasakočiau toms merginoms, kas vykstą iš tiesų? Niekas. Mane atleistų iš darbo, o vagystės ir toliau tęstųsi. O gal nesitęstų? Kas dabar pasakys?
Labai tikiuosi, kad tos apatinio trikotažo parduotuvės savininkė daugiau neapgaudinėja savo pardavėjų. O jei apgaudinėja, viliuosi, kad daugelis perskaitę šią istoriją nesileis apgaudinėjamos.
O gal ir leisis. Kas žino. Išgyventi tai kažkaip reikia...
