Po aštuonerių mokslo metų panorau eiti mokytis į miesto mokyklą. Baigiant aštuntą klasę ir laikydama atestatą rankoje maniau, kad gyvenimas pasikeis, kai lankysiu ne tą pačią mokyklą, o kitą.
Tada paskambinome į vieną iš miesto mokyklų. Po kelių dienų mamai pranešė, kad galima ateiti rašyti prašymo, tačiau po kelių dienų atėjus mamai pasakė, kad nebėra vietos, nes atsikraustė šeima ir jai teikiama pirmenybė, nes yra šio miesto gyventoja.
Tada tą pačią dieną mama pasiskambino į kitą miesto mokyklą, kurioje buvo teigiama, kad trūksta merginų. Nuvykusi mama galėjo iškart parašyt prašymą. Man reikėjo tik nuvežti atestatą ir dokumentą, kad išeinu iš senos savo mokyklos.
Nuvykus į seną mokyklą mane bandė atkalbėti ir sakė, kad jei išeisiu, sugrius visa klasė. Tačiau aš norėjau išeiti, visą vasarą stengiausi dėl mokyklos, dirbau sunkiai, užsidirbtus pinigus leidau mokyklinėms prekėms įsigyti, naujiems rūbams.
Dirbdama svajojau, kaip mokykloje atrodysiu, per vasarą pasikeičiau, bet viskas buvo tik svajonės, dabar nebetikiu niekuo, visi atrodo dviveidžiai. Manau, kad senoji mano mokykla ir toji, kur turėjau nešt dokumentus, tarpusavyje sutarė.
Paskambinęs mokyklos direktorius pasakė, kad vieną mokinį paliko antriems metams. Manau, kad tai nėra tiesa, tai buvo melas. Mano versija – senosios mokyklos direktorė pasirūpino, kad nebūčiau priimta, daugiau mokyklų nebėra, nebededu vilčių.
Per vasarą viską keičiau, taip norėjau pabėgt nuo senų klasiokų, susirasti naujų draugų. Pradėjusi lankyti naują mokyklą būčiau galėjusi būti pas sesę, tai būtų sustiprinę mūsų santykius, norėjau išėjusi į miesto mokyklą nebeturėti nieko kaimiško.
Bet, gaila, ir labai neteisinga, kad dabar su ašaromis turėsiu lankyti tą pačią mokyklą, kurios nekenčiu... Įstrigau kaime visam laikui, nemanau, kad turėsiu dar galimybę patekti į geresnę mokyklą...
