Maitina kūdikį
Auginu pusės metų sūnelį, maitinu savo pienuku. Nesu fanatiškai dėl žindymo alpstanti mama, bet pieno turiu sočiai. Esu pasiryžusi maitinti mažiausiai iki metų.
Kartais, kai su sūnumi pasivaikščiodami nueiname tolėliau nuo namų, o aš suprantu – vaikelis alkanas, prisėdu kur nors ramioje vietoje, kad nebadyčiau žmonėms akių ir pamaitinu. Plikomis krūtimis nelakstau, nelendu į kavines, prekybos centrus, nemaitinu vaiko demonstratyviai, aplinkiniams rodydama, kad man į juos nusispjauti.
Iki šiol niekam neužkliūdavau. Nemaniau ką nors erzinanti savo elgesiu. Pasirodo skaudžiai klydau.
Prieš kelias dienas išvežiau sūnelį į lauką. Ilgokai vaikščiojome, nes mažulis užsnūdo. Nenorėjau jo žadinti ir pati džiaugiausi, kad atsirado proga ramiai pasivaikščioti. Vaikštinėjome po netoliese esantį parką, kur šešėlis, toliau nuo judrių triukšmingų gatvių. Kai sūnelis pabudo, iškart pradėjo zirzti, supratau – išalko. Paėjėjusi atokiau, kur retai sutiksi praeivius, atsisėdau ant suoliuko ir pradėjau žindyti. Savaime suprantama, buvau prisidengusi.
Skaudžios replikos
Prie manęs priartėjo pora pagyvenusių moteriškių, nešinų pirkinių krepšiais. Pasitaisiau pridengiančią palutę ir ramiai maitinau toliau.
„Nu dar viena sėdi pap... išvertusi, – garsiai, su pasibjaurėjimu metė man nepažįstama moteriškė, – nei gėdos, nei sąžinės“.
Vožė kaip šlapiu skuduru per veidą. Antroji dėbtelėjo žudančiu žvilgsniu, tarsi būčiau ne vaiką žindžiusi, o viešai santykiavusi vidury baltos dienos.
Išpylusios man ant galvos apmaudą, abi moteriškės nušlepsėjo toliau. Gera nuotaika pradingo kaip nebuvusi. Pasijutau tarsi būčiau apspjaudyta.
„Dar viena sėdi pap... išvertusi“, – skambėjo ausyse, nors tiek tos mano krūtinės tesimatė – siauras kraštelis. Manim pasipiktinusių ponių palaidinės atidengė kur kas daugiau apvytusios odos.
„Dar viena sėdi...“ – tarsi parke visus suoliukus būtų okupavę tik žindančios motinos, įsitaisiusios kaip tik joms patogiau. Išsidraikiusios atviriausiomis pozomis.
Taip pagiežingos praeivės pavadino šventą motinos ir kūdikio ryšį. Tarsi žindymas krūtimi būtų kažkas išties nepadoraus. Buvo skaudu. Skaudu ir pikta.
Neketina liautis
Žmonėms, kurie geba įžvelgti žindyme kažką šlykštaus ir nepadoraus, ne viskas su galva gerai. Tik psichikos problemų turintis asmuo įžvelgia siaurame krūties ruoželyje užuominą į seksą. Tik psichikos sutrikimų turintiems žmonėms židymas asocijuojasi su erotika.
Visiškai nusiraminau tik tada, kai pagalvojau – o kuo aš stebiuosi? Vos pagimdžiusi vaiką, tuoj atsiduri aplinkinių neigiamo dėmesio apsuptyje.
Jei vaikelis pradeda verkti, atsiranda dešimtys nepatenkintų. Į kūdikio verksmą jie reaguoja lyg į asmeninį įžeidimą. Norėdamos to išvengti mamos virsta savanorėmis kalinėmis. Nei tau koncertų po atviru dangumi, nei apsilankymų prekybos centre, nei galimybės išgerti puoduką arbatos lauko kavinukėje.
Tai ką rinktis? Rėkdyti alkaną vaiką, paskubom lekiant į namus ir jausti pykčio kupinus žvilgsnius ar pamaitinti vaiką, kad nusiramintų?
Kaip tąsyk supratau, rezultatas bus tas pats. Būsi smerkiama. Todėl tvirtai nusprendžiau: mano kūdikio poreikiai yra svarbiausia. Jei vaikas alkanas, aš jį maitinsiu.
O jei jūs esate padorūs žmonės, pamatę nuošalyje maitinančią motiną, mandagiai nusisuksit. Nuo žmonijos ištakų maitinimas krūtimi laikomas šventu, nereikia jo teršti. Neprojektuokite į vaiko ir motinos ryšį savo sugedimo. Tai yra išties nešvanku ir žema.
