Užsukau su visa šeima, pasveikinome, gėlių ir tortą atvežėme. Prie stalo sėdime, arbatėlę geriame ir plepame apie gyvenimus. Pokalbiui pasisukus apie augintinius, kad su vyru vaikams norime padovanoti iš prieglaudos išgelbėtą benamį kačiuką, dėdė net nusikeikia.
„Būčiau žinojęs, vieną būčiau palikęs. Kaip tik vakar keturiais atsikračiau. Atsivedė gi mūsų rainoji. Būtų pilki buvę, gal būčiau palikęs vieną ir sau, o dabar tokie baisūs“, – rėžė dėdė.
Net šiurpas per nugarą perėjo. Tiksliau, visa pradėjau drebėti. Žinojau, kad kaimuose žmonės taip daro, bet kad mano šeimoje tokių sadistų yra, negalėjau patikėti. Sėdėjau netekusi amo.
Mano reakciją pamatęs vyras bandė taisyti situaciją. Paklausė, ar nežino, kad už tokius dalykus baudos gresia, net per televizorių parodo... Teta su dėde neišsigando, tik nusijuokę numojo ranka į tokią pastabą.
„Kas čia baus, niekas gi nematė. Be to, viskas čia greitai. Pora minučių ir viskas“, – kačiukų atsikratymo skulkmenomis prie stalo dalinosi dėdė.
Jam patenkinta teta antrino: „Taip taip, svarbiausia greit...“.
Man buvo bjauru klausytis šių dviejų senų žmonių. Aš tik sėdėjau akis išpūtusi ir baisėjausi, kad esu su jais prie vieno stalo.
Vyras dar užklausė, ar jie nežino apie kačių sterilizavimą, mano giminaičiai tik gūžtelėjo pečiais, kad jie į miestą ir patys neturi su kuo nuvažiuoti. Jei reikia pas daktarus, tai greitąją kviečia, kad nuvežtų. Kas tau tuos katinus vežios ir dar tokius pinigus mokės...
Ilgai užsibūti ten nebenorėjau. Buvo bjauru valgyti tortą su jais prie vieno stalo. Dar išeinant iš namo pro kiemą prabėgo vargšė vaikų brutaliausiu būdu netekusi katė, kokių Lietuvos kaimuose šimtai tūkstančių.
Ir niekas negali padėti nei jai, nei jos vaikams. Nei tiems vargšams kaimo žmonėms, kurie neturi už ką jų humaniškai sterilizuoti, todėl bent du kartus per metus tepa savo rankas nekaltų kačiukų krauju.
