Mielai klausau vienos garsios psichologės laidų, paskaitau jos straipsnius. Kartais jie būna vaikiškai atviri ir nuoširdūs, kartais tikrai įdomūs. 

Tačiau šį kartą apie tą garsią psichologę susidariau kontroversišką nuomonę. Net nežinau, tikėti tuo, ką sakė mano darbuotoja – o gal ji neteisingai psichologę suprato?

O buvo taip, kad viena mano darbuotoja (turiu nedidelę nuosavą įmonę), pareiškė, jog dirbs tik tiek, kiek ji pati norės, pernelyg neįsipareigos ir atliks tik tas užduotis, kurios jai pačiai patinka. 

Tada aš jai pasakiau, kad nesuprantama man tokia jos pozicija. Darbuotoja man paaiškino, jog klauso garsiosios psichologės patarimų, jog moteris negali būti darbinė kumelė ir turi dirbti tik tiek, kiek ji pati nori, o jeigu bosas duos pastabą arba dar blogiau – aprėks, tada jau reikia „kojas panaudoti pagal paskirtį“ ir bėgti iš darbo, mesti darbą. 

Šiek tiek pasigilinau, netgi knygyne paskaičiau gerb. psichologės knygą, prisiminiau, kad kažką panašaus ji buvo sakiusi savo radijo laidų metu. 

Aš griežtai nesutinku su tokia psichologės nuomone. Įsipareigojimas yra įsipareigojimas, o ne tai, kad „darau, ką noriu“, užplaukė ir nedarau to ar ano. Norint atsisakyti įsipareigojimų darbdaviui, turi elgtis taip, kaip numatyta Darbo kodekse, o ne „duoti valią kojoms“.