Per pirmąją darbo savaitę sutikau daug žmonių, vieni malonūs, o kiti pikti ir skubantys. Apsipirkti ateina įvairūs žmonės, jaunimas, senjorai bei žymūs žmonės.
Incidentas su dainininku
Dirbant šį darbą tenka išgirsti daug įžeidimų, pavyzdžiui, vieną dieną priėjus prie pirkėjo ir paklausus, ar šiam nereikia pagalbos, jis niekinamai atsakė: „Ką man toks snarglys kaip tu gali padėti?“ Tačiau po keleto minučių grįžo prašyti pagalbos.
Kitas įžeidimas buvo patirtas sekančia dieną, kai atėjo žymus žmogus, kurio vardo neminėsiu, tik pasakysiu, kad jis dainininkas. Priėjus paklausti, ar galiu kažką patarti ir padėti išsirinkti prekę, šis pradėjo reikalauti surasti jam ispanišką, itališką arba prancūziška prekę.
O kai atsakiau, kad tokių prekių pas mus prekyboje nėra, šis žmogus paklausė, kokių yra. Atsakiau, kad yra tik kiniškos arba olandiškos, tada jis man pasiūlė jas susikišti – kur neatskleisiu.
Kita situacija atsitiko su senjoru, šis reikalavo prekę surasti per penkias minutes. Kaip jau dauguma supranta, didelėje parduotuvėje mokiniui surasti prekę per penkias minutes yra neįmanoma.
Man beieškant prekės senjoras pradėjo klausinėti, ar metus laiko ieškosiu prekės, klausinėjo, kaip toks darbuotojas gali dirbti tokį darbą, kai nesugeba surasti prekės. Tačiau žmogui nerūpi, kad parduotuvė didelė ir sunku surasti prekę.
Prašo supratimo
Taip pat sunku, kai ateina žmonės, kalbantys rusiškai, kai tu atsiunti savo kolegą jiems suteikti pagalbos, nes tu nesupranti rusiškai. Šie pradeda tave apkalbinėti: „Kaip tokie darbuotojai gali dirbti, jei nemoka rusų kalbos“. Ir toliau reiškia pretenzijas, koks tu esi blogas, nes nemoki rusų kalbos. Bet mes juk nenuvažiuojame į Rusija ir ten nekalbame lietuviškai. Tai kodėl jie, gyvendami Lietuvoje, negali išmokti kalbėti lietuviškai?
Rašau šį straipsnį norėdamas atkreipti dėmesį visų žmonių, ir pasakyti, kad nė vienas darbas nėra gėdingas, jei pinigai uždirbami sąžiningai. Mes, darbuotojai, taip pat turime jausmus, ir nereikia mūsų žeminti.
Dirbu dar tik savaitę, bet jau kyla mintys mesti darbą ir išvykti į labiau išsivysčiusią šalį, kurioje darbuotojai nėra žeminami. Taigi, baigdamas rašyti noriu visų paprašyti, nesvarbu, kad skubate, esate žymus žmogus ar senjoras, išlikite žmogiški kitiems ir palaukite minutėlę, nepykite ant darbuotojų, jei šie truputėlį ilgiau dirba, ieško prekės, nes visi mes esame žmonės.
Maloniai bendraukime, juk visi darbai yra lygūs, nesvarbu ar tai pardavėjo ar kasininko ar politiko darbas, juk visi mes dirbame ir norime pagarbos, jei visi būsime mandagūs ir suprasime vienas kitą, tai bus gera gyventi.
