Nusprendė grįžti
8 metus gyvename Anglijoje. Su vyru ir dviem vaikais susikūrėm ten tikrai savo gyvenimą: turim normalius darbus ir pomėgių, visokios veiklos pilna, yra draugų lietuvių ir ne tik. Vaikai užaugę jau nuo mažens čia, o Lietuvą mato per atostogas, namie kalbam lietuviškai.
Man gimtos šalies iš širdies neišimsi. Kiekvieną vasarą atvažiuojame ir širdis džiaugiasi. Vyrui tas pat: turi kaimą, babytę, jo vaikystės vietos tapo savomis ir man. Žalumos kiek, visos gatvelės per gyvenimą išvaikščiotos, artimieji.
Nemoku paaiškinti to ilgesio, bet jis kamuoja begalinis. Nors gyvendami Anglijoje uždirbame nemažai ir jau turim kažką susikūrę, visada traukė atgal.
Po pastarųjų atostogų pasikalbėjome su vyru ir pagaliau nusprendėme. Grįžtam. Abu kamuoja tas ilgesys, abu net ir turėdami viską, ko geidėm, jaučiamės ne iki galo savo vietoje. Nusipirkome bilietus vasarai, kad galėtume apsižiūrėti, kaip įsikurti. Pratestuoti vandenis, taip sakant.
Dėl mūsų sprendimo buvau labai laiminga. Baugu, kaip čia bus su darbu ir algom, žinom ir tuos Lietuvos trūkumus... Bet norim rizikuoti, nes ilgesys nebepakeliamas.
Kaip motyvuoti dukrą
Tik yra viena problema. Vaikai. Berniukui čia patinka, jis toks kaimo vaikas, pas senelius laksto gamtoj. Miesto kieme irgi randa draugų, kai ateina laikas grįžti į Angliją tai jį sunku ištempti atgal.
Bet dukra jau paaugliukė, šiemet 13 bus. Ir ji niekad nesidžiaugia čia grįždama. Anais metais net leidom pasilikti pas šeimos draugus Anglijoje, taip spyrėsi, kad nevažiuos. Sako, kad čia neturi ką veikti. Kad kitos mergaitės neįdomios, mėmės. Kad nėra mieste ką daryt.
Kai pasakėm, jog mąstom grįžt visam laikui, buvo tragedija. Isterijos, aš su jumis negyvensiu, durų trankymai, ko tik nebuvo. Kalbos nepadėjo, ieškojom jai įdomių veiklų Lietuvoje – nepadėjo, niekas neveikia.
Neturi vaikai reguliuot suaugusiųjų gyvenimo, bet ir traumuoti jų nesinori. Toks dukros nenoras įnešė abejonių į mūsų sprendimą. Visi grįžę sako, kad ilgainiui ir vaikai prisitaikė, bet man baisu, kaip ji čia elgsis... O kai paauglystė, tai patys žinot, visko į galvą ateina.
Negaliu miegot, galvoj sukasi, o kas, jeigu nusprendėme blogai? Gal darome klaidą? Kaip ją motyvuot grįžimui?
Turite tokį gražų kraštą, džiaukitės juo. Aš, kol kas, galiu tik ilgėtis. Labai tikiuosi, grįšime, kaip suplanuota. Bet dabar apima mintys, kad lengviau būtų buvę net neišvažiuoti...
