Nors jie turėjo skubiai išsiųsti dokumentus, prisėdo prie kompiuterio ir pasakė, jog užsisakys už 15 min. Nepaisant to, vis tiek buvo išprašyti iš visiškai tuščios kavinės. Ok.
Šiandien vaikštau Laisvės alėja ir galvoju, koks nuostabus oras, kaip smagu būtų kažkur prisėsti. Prisėdu šioje kavinėje lauke. Po 5 sekundžių ateina padavėjas.
„Šiaip pas mus užsisakyti reikia viduje“, – sako man.
„O, gerai, supratau“, – sakau.
„Tai galbūt kažko norėtumėte?“ – paklausia.
„Nežinau dar, pagalvosiu. O negaliu tiesiog pasėdėti ir pagalvoti, ko norėčiau?“ – klausiu.
„Ne. Jeigu nori pasėdėti, tam yra Laisvės alėjos suoliukai“, – atšauna padavėjas, rodydamas pirštu į suoliukus.
„Na, labai liūdna tuomet“, – sakau.
Pilnai juos suprantu, bet čia kavinė, ne namai. Jie kada nors girdėjo, jog su klientais reikia elgtis gražiai? Tegul pasimoko šiek tiek iš kitų kavinių, kur žmones priima išskėstomis rankomis.
Ar čia normalu? Nieko blogo, tikrai nenumiriau, bet tiesiog juokinga. Su tokiu aptarnavimu verslas ilgai neklestės. Žmonėms reikia patarnauti, su jais reikia pakalbėti, pajuokauti, o ne spausti į kampą. Žinoma, tai nebūtina, egzistuoja pasirinkimo ir bendravimo laisvė, bet būtent dėl šios priežasties ir dalinuosi savo patirtimi.
