Kadangi pagal visų Europos agentūrų duomenis, švietimo sektoriaus darbuotojai yra sąrašo apačioje, o tai reiškia, kad pasiekėme dugną ir giliau nebėra kur, todėl drąsiai galime teigti, kad mes – Europos ubagai. Su aukštuoju išsilavinimu, oria laikysena ir prestižiniu pavadinimu.
Ir tokių ubagų Lietuvoje nei daug nei mažai – per 35.000, t.y., kiekvienam Lietuvos turtuoliui apsukruoliui tenka visas pulkas. Kodėl taip atsitiko? Smetoninės Lietuvos mokytojai laikė garbe išmokyti savo lėšom bent vieną neturtingą gabų mokinį, o mes nebegebam išmokyti net nuosavų vaikų, jei ne vyrai, ne daržai ir papildomi darbai, ko gero, tektų eiti labdaros valgyklon.
Taigi, valdžios vyrai, nesvarbu kokios jūs partijos atstovai, bet nusileiskit ant žemės. Jūsų valstybė unikali – joje ubagai mokyti, orūs ir net geba mokyti. Jei Vokietijos kanclerei Angelai Merkel gėda gauti didesnį atlygį nei mokytojai, tai Jums – prestižas, kad mokytojas ubagas. Nė viena šalis tokių neturi. Tai ne valstybė, tai – unikumas.
Ką atimti iš ubago
Iš ubago atimti lengva – šiek tiek mobingo, šiek tiek pasityčiojimo, dar pagraudenimo apie pedagogišką jautrumą ir orumą, įsakymas dirbti inovatyviai ir, žiūrėk, kolegos jau nebesisveikina. Tu tampi nelojaliu, o jei reikalauji dar savo teisių, tampi nusikaltėliu. Užmiršk, ubage, teises.
Tave mokė būti kantriu, net jei į tave spjauna visiškai degradavęs paauglys, kuris iš dyko buvimo nutaria tave paerzinti. O dar ir mamytės pridės tiek, kad mažai nepasirodys.
Gaila, bet teko susidurti su išskirtiniu požiūriu: „Kokia ta mokytoja netikša, mano vaikas ją ant trijų raidžių siunčia, o ji stovi ir tyli...“. Į klausimą: „O jei būtų ką nors dariusi?“, atsakymas pribloškė – „būtų pabandžiusi, po teismus užtampyčiau...“.
Dabar užkliūna viskas, net direktoriai, kurie sukūrė mokyklą – stebuklą. Kažkam nebepatinka žydų mokyklos direktorius, reikalaujantis Lietuvoje išmokti lietuviškai, nes, ko gero ir, jam nusibodo girdėti, kaip vaikai kultūringa kalba „tvarko jo motiną“ ar siunčia ant trejeto raidžių ir tikrai ne į JAV. Kuris pakalbina kiekvieną vaiką ir randa jam pagiriantį žodį, į kurio mokyklą su malonumu savo vaikus leidžia net ministrai.
Bijau, kad jei mokyklą įkurtų angelas, jam tuoj būtų nupešioti sparnai, panašiai, kaip nuplėšta kito garsaus vadovo aureolė. Ir kas ją nuplėšė? Rūkanti ir rūkyti norinti mergina. Autoritetų neliko – jie sulyginti su žeme. Tada ir iš ubago galima atimti viską: darbą (nuolatinis ŠMM graudenimas, kad mokytojų neva per daug), garbę, net ir orumą.
Garsios deklaracijos, neparemtos pinigais, yra tik figos lapas skambiam žodžiui pridengti. Vienas žinomas verslininkas teigė, kad mokytojui rūpi tik pinigai, o visiškai nerūpi ugdymo kokybė.
Atleiskit, bet jau seniai žinau, kad ta kokybė tik mokytojui ir terūpi, o juos ginančios profesinės sąjungos visada gynė, gina ir gins kokybišką ugdymą. Visgi alkanas kokybės nesukurs, nuolankumas taip pat.
Schema
Šiandien neminėsiu bendrojo lavinimo mokyklose dirbančių mokytojų. Visos iki šiol vykusios reformos, kurios neva buvo darytos jų ir ugdytinių gerovei, galų gale parodė, kad buvo skirtos tik pinigų taupymui ir mokytojų išvarymui iš sistemos ir iš Lietuvos. Tokio vajaus nepatyrė nė viena sistema. Vyko atviras ir ciniškas mokytojų nuubaginimo vajus. Tokia mintis kilo pastudijavus savivaldybių biudžetų sandarą.
Pastebėjau vieną, lyg į akis nekrintančią, schemą. Gruodžio mėnesį, perskirstant biudžetą, iš eilutės, skirtos finansuoti ikimokyklinių įstaigų, mokyklų, vykdančių neformalųjį švietimą, tai yra skirtų darbuotojų atlyginimams, perkeliamos lėšos į taip vadinamą kitą eilutę.
Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad perkeliamos sumos įspūdingos – įstaigos perkelia 10-15 ir daugiau tūkstančių eurų, o už juos perkama: faksai ir kompiuteriai, užuolaidos ir spintelės ir kt. Vienu žodžiu, turtinama aplink, o teisingiau – darbuotojai nuperka ugdymo įstaigos gerovę.
Pasidomėjau, gal įstaigų darbuotojams atlyginta už visus darbus, jie gauna aukščiausią atlyginimo koeficientą? Nė velnio. Koeficientai – žemiausi, pavadavimai – neapmokami, darbas šventinėmis dienomis neapmokamas dvigubai, žodžiu, Darbo kodeksas čia neveikia.
Negana to, birželio mėnesį vienas tūlas vadoviūkštis (vadovu vadinti neapsiverčia liežuvis) itin menkų vadybinių gebėjimų, bet vedinas „kilnių tikslų“, pradeda spausti mokytojus, kad jie savo noru atsisakytų birželio mėnesį metus laiko tarifikuoto pasirengimo pamokoms, vadovavimo klasei ar grupei, tokiu būdu sumažindamas ne tik atlygį, bet ir atostoginius.
Sakysit – negali būti. Gali, ir žinote kodėl? Ogi todėl, kad šis įdomus egzempliorius pareiškė, jog taip baudžia už nepaklusnumą (už kokį – nepaaiškino, nes aišku tik jam) ir jam nė motais nei darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, nustatantis, jog krūvis mokytojui turi būti pastovus, nei mokytojų bandymas įrodyti, kad krūvis nesikeičia visus metus ir darbo birželio mėnesį – iki kaklo.
Jei manote, kad susireikšminęs ponas šokdina baudžiauninkus, jūs neapsirikote. Jei kitoms tautoms kraujyje – diktatūra, tai mumyse – baudžiava. Gali būti labai mokytas, bet šie santykiai mums vieninteliai ir nepakartojami. Štai tada ir atsiranda neva sutaupyti tūkstančiai gruodžio mėnesį. Tai – derlius, pasėtas pavasarį ir palaistytas ašaromis. Įdomu tai, kad savivaldybės tai leidžia ir jokia kontrolė to net nepastebi.
Žinoma, kartais padaroma nedidelių klaidų, pavyzdžiui, nepasitariama su darbuotojų atstovais. Bet kas tie atstovai? Juk apiplėšus ubagą bus pasiekta nepavydėtina gerovė! O juk šių sutaupytų lėšų dėka, įstaigų darbuotojai galėjo gauti padoresnį atlygį, priemokas už nuveiktus papildomus darbus, jiems būtų sumokėta už darbą šventinėmis dienomis. Net krizės laikotarpiu neteko girdėti apie iš ugdymo aplinkos perkeltas darbuotojų atlyginimams skirtas lėšas. Kaip ir neteko regėti vadovo susimažinusio sau algą...
Kiek žinau, minėtas apsukruolis net dirba pagal antrą sutartį savo paties mokykloje. Taigi, sveikinu, Lietuvos ir visos Europos ubagai, jūs kažkaip nenumirėt ir dar mokykloms pripirkot cvekų, direktoriams aifonų ir kitokių gėrybių. Tokiems vadovams šlovė, o jums – terba, kurią, kaip jaučia mano širdis, atims šį rudenį. Taigi, ubagą galima apiplėšti, o po to jis gali šnekėtis nebent su dievu...
Judyta Tekingunduz, Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesinės sąjungos Mažeikių raj. susivienijimo pirmininkė.
