Dėl dėmesio daro bet ką
Bet šiandien aš nepamokslausiu, kaip viskas blogai, kaip vaikai nebemato tikros vaikystės, kaip žmonės atitolę vieni nuo kitų. Aš manau, kad technologijos turi ir pliusų, ir minusų, bet dabar toks etapas, kad be jų mes neįsivaizduojame savo gyvenimo.
Tačiau technologijų pagalba tu pamatai tai, ko nesitikėjai esant, o dar labiau stebina, jog daugeliui tai atrodo normalu. Šiandien aš kalbėsiu apie tiesiogines transliacijas internete, o kitaip tariant – live‘us.
Laidoje „Yra kaip yra“ pamačiau žmones, kurie dėl „sekėjų“ socialiniuose tinkluose gali padaryti bet ką. Jie vartoja necenzūrinius žodžius, šoka apsirengę kitos lyties drabužiais, geria aliejų ir valgo žalius kiaušinius. Dėl ko jie tai daro? Kažkas dėl pinigų, kažkas – dėl populiarumo, dar kažkam tai – prastos psichologinės būklės išraiška.
Po laidos apie žmones, darančius live‘us, pasidomėjau šia tema plačiau ir ėmiau stebėti tuos, kurie daro tiesiogines transliacijas internete. Ir ką galiu pasakyti – prisižiūrėjau tiek, kad atrodė, jog antakiai virš galvos nušoks.
Vien keiksmai, alkoholis, cigaretės, patyčios, gašlumas. Visiems tai įprasta ir, regis, niekam tai neperžengia jokių moralės normų. Ir aš galvoju. Nejau aš čia tokia sena? Nes taip ir norisi pasakyti – mano laikais buvo kitaip. Bet man dar nėra 30 metų, o live‘us darančių atsiranda ir keturiasdešimtį perkopusių. Tai labai džiaugiuosi, jei sugebėjau teisingai atsirinkti draugus. Mano akys tokių dalykų nematė, o ausys tokių žodžių negirdėjo.
Bežiūrint tokią filmuotą medžiagą imi galvoti, koks tų žmonių gyvenimas? Kodėl jie tai daro, kodėl šitaip kalba? Akivaizdžiai matosi, kad pasidėję šalia taurelę ir rūkydami jie jaučiasi „kietai“, bet iš tiesų atrodo atvirkščiai...
Pokštininkų kategorija
Liūdniausia yra tai, kad tokią filmuotą medžiagą gali matyti vaikai. Štai, mano vyresnėliui jau ateina tas amžius, kai aš jo veiksmų prie kompiuterio tikrai nesukontroliuosiu. Būtų tikrai nesmagu, jei mano sūnus tai stebėtų. O gal jau ir stebi? Suskirsčiau darančius live‘us į kelias kategorijas. Nuo poros iš jų savo atžalas reikia ypatingai saugoti.
Jaunimas kvailioja. Ir taip, tai yra pati normaliausia, drįsiu pasakyti – net normali, kategorija. Tai yra maždaug 15–23 metų jaunimas, kurių gyvenime technologijos yra įprastas dalykas, ir jiems nieko čia tokio save filmuoti, kalbėtis prieš nepažįstamus žmones. Jie ne visada keikiasi, ne visada rūko, kartais išreiškia ir pakankamai įdomias savo mintis, bet dažniausiai tiesiog juokauja, pokštauja.
Kita kategorija – emigrantai. Įvairaus amžiaus žmonės, kurie daro live‘us laisvu nuo darbo metu. Jiems psichologiškai sunku būti užsienyje, čia viskas kitaip, nėra draugų, kita kalba. Live‘ai su lietuviais padeda jiems atsigauti, pralinksmėti ir nesijausti vienišiems. Taip, šita kategorija žmonių irgi nėra kažkokia stebinanti ir pavojinga.
Liūdna žiūrėti
Bet kuo toliau, tuo smagiau...
Socialinių įgūdžių neturintys žmonės. Dažniausiai tai būna moterys, kurioms 27–40 metų. Neretai jos turi vaikų, bet jų neaugina. Jeigu augina, tai tada kartais per live‘ą matosi ir vaikai. Jos skalbia, gamina maistą ir tuo pačiu filmuojasi. Ir nė velnio nesuprantu, kam jos tai daro. Gal, kad nesijaustų vienišos. Na, o jau tos vyresnės, gerokai perkopusios 30-metį, štai čia jau prasideda baisybės. Ir vėl keiksmai, rūkalai bei girtavimas. Tiesa, tai gali nebūtinai būti moteris. Gali būti ir vyras, o gali būti ir kompanija. Viešai vartojamas alkoholis, dažnai prie vaikų, nepadorūs veiksmai. Ir visa tai jiems – „prikolas“.
Gyvenimo nuskriausti žmonės. Čia dažnai sutiksim vyresniuosius, kuriems 40 ir daugiau. Neretai tai būna vyrai. Nusivylę gyvenimu. Nepasisekė asmeniniame gyvenime ir darbe. Neturi su kuo pasikalbėti.
Dažnai rūko ir vartoja alkoholį. Keikiasi irgi nemažai. Bet jie nėra agresyvūs. Ir „neprikolina“. Jie liūdi. Ir tokių žmonių išties pasidaro gaila. Jie neturi su kuo pasikalbėti, į ką atsiremti. O visa, ko jiems reikėtų, tai tiesiog pakelti užpakalį nuo kėdės ir eiti priekin!
Liūdniausia kategorija
Na, o štai ir ji... Pati liūdniausia (bet, deja, daugeliui – linksmiausia) kategorija. Tai yra jauni žmonės su rimtomis psichologinėmis problemomis, kartais – su nežymiomis negaliomis. Jie nesupranta, jog iš savęs daro patyčių objektą. Jie galvoja, kad yra populiarūs. Na, taip, jie ir yra. Bet iš visai kitos pusės, nei mano patys.
Štai čia ir pamąstai, kokia mūsų visuomenė skurdi kalbant apie moralę. Šios kategorijos žmonės tokiu būdu stengiasi užsimiršti ir toks didelis dėmesys padeda jiems tai padaryti. Bet, deja, tokiu būdu jie savo problemų neišsprendžia, tik atitolina jų sprendimą, o kartais – dar labiau pablogina psichologinę žmogaus būklę.
Ir jiems dažnai atrodo, kad situacija gerėja, jie ima jaustis reikalingi, reikšmingi, šaunūs. Būna pasiryžę padaryti bet ką, žemina save, kad sulauktų populiarumo. O kiti, o ką jie? O jie tik duoda peno šiems dalykams, nors puikiai supranta, kad už viso to slypi didelės problemos.
Taigi, aš linkiu visiems susimąstyti. Tiems, kurie nori pasijausti „kieti“ darydami tiesiogines transliacijas, pagalvoti, kaip iš tiesų atrodo. O tiems, kurie skatina patyčių kultūrą internetinėje erdvėje, pagalvoti: o jūs norėtumėte, kad tai matytų jūsų vaikai?
(Ir taip, kreipiuosi būtent į suaugusiuosius, nes besityčiojančių sutikau daugiau, nei vaikų ar jaunimo.) Nes jų labiausiai ir gaila. Jie nežino, kas gerai ir kas ne, jie to nesupranta. Jie ima pavyzdį. Ir jeigu mes visi žiūrėsim ir plosim rankom suprasdami, kad tai nėra normalu, vaikui tai atrodys kitaip. Štai jam ir atrodys „kieta“. Interneto turinys dabar prieinamas ir šešiamečiui, tad kurdami šią keiksmų, gašlybių, žalingų įpročių ir išsidirbinėjimų ratą mes auklėjame savo vaikus...
