Sužinojusi, ką „ypatingas“ vaikas darė dukrai mokyklos kampe, motina pasiuto

Regis, viskas turėtų būti gerai. Smurtas prieš vaikus uždraustas, visi apginti. Visi laimingi. 

Gal pasirodysiu bjauri, gal daug kas nesutiks su mano laiške išdėstytomis mintimis, bet man susidarė įspūdis, kad vaikų teisės iš esmės skirtos apginti tik vienos, grupės vaikus. Taip, mielieji, aš kalbu apie specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Niekas nekalba apie kitus, kurie yra priversti su jais mokytis tose pačiose klasėse. 

Esu tikra, kad aš ne vienintelė taip galvoju. Kad nuo panašių problemų kenčia tūkstančiai Lietuvos vaikų, tik jie niekam nerūpi. Nes apie tai negalima kalbėti garsiai. Būsi nesuprastas. Mano dukra baigia trečiąją klasę. Deja nuo kitų metų ji negalės lankyti mylimos mokyklos, negalės baigti pradinės kartu su mylima mokytoja. Mes kentėjome, kiek užteko jėgų. Daugiau nebegalime ištverti kasdienių patyčių ir fizinio smurto. 

Į pirmąją klasę dukra įžengė kupina vilčių. Džiaugėsi, kad nereikės skirtis su daugeliu darželio draugų, kad kartu lankys mokyklą. O jei būtume žinoję, kaip jai apkars tas džiaugsmas! 

Nepraėjus nė pirmajai mokslo metų savaitei dukra grįžo iš mokyklos smarkiai, iki kraujo, apdraskytu skruostu (liko randas). Paklausiau kas atsitiko, bet didelio nerimo nebuvo. Vaikai yra vaikai, o maniškė judri. Dukra pasakė, kad ją apdraskė vienas klasės berniukas. Paklausiau, gal netyčia. „Ne, mama, tyčia.“ Pasakė dukra ir apsiverkė. Pasakė, kad turi sėdėti su šituo berniuku. Kai nusiramino sužinojau, kad po pamokų tas vaikas atėmė iš dukters penalą. Kai dukra norėjo atsiimti, šoko ir įsikabino nagais į skruostą. 

Paskambinau mokytojai. Tikrai nekėliau balso, nors buvo pikta ir skaudu matyti savo dukrą taip sudarkytu veidu. Pasikalbėjome. Mokytoja pasakė, kad tai „ypatingas“ vaikas ir kartais nevaldo savo elgesio bei emocijų. Pažadėjo persodinti dukrą. 

Persodino, bet nepasidarė lengviau. Kiekvieną savaitę dukra grįždavo į namus verkdama. Ją ne kartą apspardė ir apstumdė. Vogė ir gadino daiktus. Suplėšė lietuvių kalbos pratybų sąsiuvinį, parkeriu sudraskė pėdkelnes. Atėmė ir numetęs ant žemės kojomis sutrypė akvarelinius dažus. 

Jau nesuskaičiuoju kiek kartų man teko ją guosti ir raminti. Jei nebesuskaičiuoju kiek kartų dukra spyrėsi neisianti į mokyklą, nes jai baisu. 

Kadangi nuo „ypatingo“ vaiko spyrių ir smūgių kentė ne vien mano dukra, buvo suorganizuotas tėvų susirinkimas. Tikėjomės pasikalbėję su berniuko mama nors kažkaip išspręsti problemą. Į susirinkimą ji neatėjo.

Mokytoja tik kaltai gūžčiojo pečiais – nieko negalinti padaryti: vaikas jos neklauso, atsikalbinėja, keikiasi, šeima asociali, tėvai atsisako bet kokio kontakto. Nėra jokių galimybių perkelti berniuko į kitą klasę, ten jau yra tokių pat „ypatingų“ vaikų. Mums dar pasisekė, nes toks tik vienas. 

Kai pavasarį atšilus orams ramybės drumstėjas nusprendė pasiilginti sau atostogas ir eidavo į mokyklą tik prievarta atvestas socialinės pedagogės, dukra atsigavo. Grįžusi į namus čiauškėdavo kaip prabėgo jos diena, kaip gera buvo. 

Rojus baigėsi kitą rugsėjį. Prisipažinsiu, tikėjomės, kad „ypatingas“ berniukas liks antriems metams, bet neliko. Pasirodo tokiems vaikams užtenka pasyviai sėdėti klasėje, keiktis, daryti kas tik šauna į galvą, tyčiotis iš mokytojos ir kitų mokinių ir jie vis tiek bus perkelti į aukštesnę klasę.
 
Dukra vėl grįždavo į namus su ašaromis. Pamatęs, kad už įžūlų elgesį ir kitiems vaikams padarytas žalas nesulauks bausmės, „ypatingas“ vaikas visai suįžūlėjo. Per pamokas mėtydavosi popieriais, vaikščiodavo po klasę, vartydavo kėdes, mėtydavo kitų vaikų daiktus nuo stalų. Atėjusi po šokių būrelio parsivesti dukros ir laukdama jos koridoriuje pati savomis akimis mačiau, kaip tas berniukas... bando įspirti mokytojai! 

Buvo suorganizuotas ne vienas susirinkimas. Ne vienas socialinės pedagogės pokalbis su vaiku. Niekas nepadėjo. Pokalbiai, įtikinėjimai, net priekaištai, nutekėdavo nuo jo kaip vanduo nuo žąsies. Jis visus atsipūtęs siuntinėjo ant trijų raidžių, mokyklos direktorę, girdint kitų vaikų tėvams, į akis išvadino necenzūriniais žodžiais. 

Kentėjom trejus metus. Dukra nenorėjo skirtis su mokytoja ir draugais. Trejus metus man iš skausmo plyšo širdis matant, kaip ji bando suklijuoti to vaiko suplėšytus dailės darbelius. Rankos sviro iš bejėgiškumo, matant dar vieną kraujosruvą, ar kuokštą išrautų plaukų. 

Skaudžiausia buvo suvokti, kad mano dukra nesaugi. Kad aš nesugebėsiu jos apginti ir apskritai niekas nesugebės. Kad ir ką darytume, tai pažeis „ypatingo“ mokinio teises. 

Sprendimą pakeisti mokyklą priėmėm praeitą savaitę. Dukra paskambino net gaikčiodama nuo verkimo. Kalbėjo taip nerišliai, kad supratau – jai nervinis sukrėtimas. Atsiprašiau iš darbo, nulėkiau į mokyklą. Radau ją vis dar verkiančią. 

Kai sužinojau kas atsitiko supratau – gana. Negaliu laukti, kol ją galutinai sužalos. Tai, ką padarė tas „ypatingas“ vaikas, nežmogiška. Susitaręs su tokiais pat draugeliais (pasirodo mokykloje jų jau susibūrė visa gauja), palaukė kol nematys budinti mokytoja, įstūmė mano dukrą į kampą ir pabandė jai numauti kelnaites. Laimei tai pamatė vyresni mokiniai. Jie ir nuvedė dukrą į klasę. 

Prisipažįstu, vos susivaldžiau. Vos nepuoliau ieškoti to „ypatingo“ vaiko, kad savo kailiu patirtų, ką reiškia taip tyčiotis iš kito žmogaus. 

Su mokytoja ilgai nekalbėjau. Tiesiog pasakiau, kad dukra šitoje klasėje daugiau nesimokys. Puikiai žinojau, kad tai neturės jokių pasekmių. Iš esmės mokytoja tokia pat sistemos auka, kaip ir mano dukra. Ji lygiai taip pat kenčia nesibaigiančias patyčias. Jai lygiai taip pat niekas negali padėti.
 
Kadangi toje mokykloje dirba mano artimieji, pavadinimo nerašau. Kas kentė ir toliau kentės, tas žino, apie ką aš kalbu. Juo labiau, kad tokių vaikų yra kiekvienoje šalies mokykloje ir daugumoje klasių. Gal ne viskas ten taip žiauru, bet... bet tikiu – tokių šeimų kaip mūsų – daugybė. 

Ilgai galvojau, kodėl valdininkai tokie akli ir kurti. Regis supratau. Jų nuosaviems vaikams nereikia patirti tokių dalykų. Jų vaikai mokosi privačiose mokyklose, kur „ypatingi“ vaikai tiesiog nepatenka. 
Vargu ar apie vaikų teises baubiantys valdininkai apskritai yra matę tokį „ypatingą“ vaiką visu gražumu. Per jų viešnages mokyklose tokie vaikai neateina į pamokas (nėjo ir pas mus, kai mokyklą tikrino auditas). 

Girdėjau, kad žadama naikinti socializacijos centrus, kad vaikai iš ten bus paskirstyti po įprastas klases. Jei tai tiesa, padėk viešpatie visoms šeimoms, negalinčioms susimokėti už privačias mokyklas.