Skaudi diagnozė
Gritutė (šuns patelė, mišrūnė) sirgo, sirgo ilgai, gal 10 metų. Ant pieno liaukų buvo guziukai, bet nedideli, ant kaklo taip pat, bet riebaliniai.
Konsultavomės su daktarais, sakė geriau nejudinti jų jei staigiai nepradeda augti. Jie neaugo apie 10 metų. Ji jautėsi gerai, lakstė, judėjo, dūkdavo. Prieš gerą mėnesį viskas pasikeitė, auglys vienoje vietoje smarkiai išaugo, išsipūtė. Diagnozė buvo negailestinga – vėžys su metastazėmis.
Gritutei 19 metų, operuot jau nebegalima, o ir operacija jau nieko nepakeistų... Buvo skirti antibiotikai, vaistai nuo skausmo, ji sunkiau vaikščiojo, nebeužšokdavo ant lovos, užkeldavau, nors ir atsargiai, bet ji tyliai inkšdavo, skaudėjo. Nebelipo ir laiptais. Gatve eidavom labai lėtai, domėjosi aplinka, uosdavo žoles, padarydavo, kas reikia. Ir valgydavo neblogai. Bet melsvose, silpnai bematančiose, akyse jau nebebuvo gyvenimo džiaugsmo, žiūrėdavo, atrodo, kažkur pro šalį, galvytę pakreipus į šoną, lyg jau būtų nebe čia...
Ryžosi eutanazijai
Laikas, kai reikėjo priimti sprendimą, buvo nežmoniškai skausmingas, kiekviena diena sunkesnė, kai žinai, kad vilčių jai padėti visai nebėra. Kai matai savo kenčiantį mylimą vaikį, širdis verkia, kreipi akis į šalį, jau žinai, kad pakeisti nieko nebegali...
Nenorėjom jos vežti per duobes į kitą miesto galą, nuvežėm į arčiau namų esančią Aido Mockevičius veterinarijos gydyklą Kaune. Gritutė įėjo pati. Vos įmatydama drebančia ranka užpildžiau sutikimą migdymui, užkėliau ant stalo, priglaudžiau, apsikabinau... Tikėjausi, kad viskas bus neskausminga, su pagarba išeinančiam...
Tokio siaubo, kokį patyriau toje klinikoje, gyvenime neturėjau, nors teko atsisveikint ne su vienu augintiniu.
Veterinarui kažkodėl reikėjo, kad ištempčiau užpakalinę Gritutės koją, tada dūrė į raumenį. Dūrė taip, kad Gritutė sucypė, verkdama glosčiau, masažavau tą vietą, ji silpo, migdėsi.
Tada iš už kitų durų pasirodė veterinaras, stvėrė viena ranka Gritutę už keteros ir pradėjo tįsti į kitą kabinetą, pašiurpau, sušukau – „Ką darot, aš pati nunešiu...“ Jis pasisuko ir atšovė, kad nemokyčiau jo kaip daryti ir kad kartu eiti negaliu jokiais būdais.
Nebūtų kėlusi kojos
Kaip, kodėl? Kaip toje klinikoje migdomi gyvūnai, jei bijomasi, kad šeimininkai pamatys? Durys užsitrenkė, raudojau nesusilaikydama, sūnus su drauge ramino, tos minutės slinko nežmoniškai ilgai, nežinojau kas už tų durų vyksta. Pagaliau išnešė mūsų pasiruoštoje dėžutėje Gritės kūnelį.
Išsitraukęs žurnalą pradėjo kažką rašyti, vėl jo klausimas – vardas, pavardė? Negalėjau kalbėti, kaukiau, sūnus priminė, kad užpildžiau visus duomenis sutikime migdyti. Vėl geležinis – vardas, pavardė?... Kas tai – dar vienas kankinimo būdas?
Išverkiau, kad nei vienoj klinikoj taip nėra, kad visur leidžiama pabūti iki išeinant kartu su tuo, kurį mylėjai, kuris buvo ištikimas tau visą savo gyvenimą, kad nesielgiama taip su mirštančiu gyvūnu. Veterinaras atrėžė, kad reikėjo ten ir vežti. Varge, kad aš būčiau žinojus kas čia vyks, kad būčiau ne tokia silpna, palūžus... Nebūčiau nė kojos čia kėlus, deja...
Atsiprašau Gritute, kad nesugebėjau tavęs išplėšt iš to monstro nagų, kad ir primigdytą, ir bėgt iš ten neatsigręždama, labai atsiprašau, kad nesugebėjau palydėt iki ten, iš kur negrįžtama, kur ramu ir jau nebeskauda, atsiprašau... Kaltę širdy nešiu iki priglusiu prie savosios vaivorykštės...
Ilsėkis, Gritute...
Ilsėkis, Gritute...
***
Veterinaras Aidas Mockevičius komentavo, kad su minėta kliente galbūt pabrėžtinai malonybiškai ir nebuvo bendraujama, bet etiško bendravimo ribos peržengtos nebuvo. Gyvūnui eutanazija taip pat atliekama pagal gydytojų vidaus darbo taisyklės.
„Moteris atsivedė 19 metų kalę su didžiuliu pieno liaukos naviku. Reikalas uždelstas. Bet koks pieno liaukų guziukas turi būti operuojamas kuo anksčiau. Ta operacija yra brangi ir tai personai, kuri nuolatos verkia, kad jai 10 eurų yra per brangu, operacija už 300 eurų tikrai per brangi.
Nuo to laiko, kai buvo diagnozuoti navikai, kalę ji brangino 10 metų.
Taigi, atvežė eutanazijai. Jai buvo išaiškinta visa procedūra, kaip viskas vyksta. Į raumenis suleidžiama sedacija, kad šuniukas primigtų, tuomet nešuosi jį į operacinę ir suleidžiu vaistus eutanazijai.
Tai, kad ji rašo, jog šuo cypė, yra iš piršto laužtos klejonės. Leidžiant vaistus koją reikia ištiesti, kad adata netyčia nepataikytų į nervą. Paprašiau palaikyti šuniuką po pažastimi, kad galėčiau suleisti vaistus. Aš koją patempiau, ji neišlaikė to šuns.
Injekcijos metu šuniui suskaudo. Be abejo, gyvam šuniui gali suskausti. Aš ją palikau prie kalytės prie stalo, kol ji primigs. Grįžęs paėmiau miegančią kalytę kaip ir priklauso – viena ranka už keteros, kitą pakišau po krūtine. Pradėjo šaukti, kaip čia ją griebiu. Dirbu darbą 33 metus, dabar ji mane pamokys, kaip imti gyvūną. Būtent taip šuo yra imamas, už keteros odos. Juo labiau, kad kalė yra su narkoze, kai ją galima operuoti.
Nusinešiau kalę į operacinę, įstačiau kateterį. O ji su baisinėmis pretenzijomis, kodėl neleidžiama būti šalia.
Jei žmogus ateina į veterinarijos gydyklą, tai nėra pageidavimų koncertas. Yra gydytojų vidaus darbo taisyklės, kurių turi būti prisilaikoma.
Jei gydytojas leidžia, jis pats prisiima riziką. Patikėkite, per tiek metų esu prisižiūrėjęs visokių situacijų. Žmonės alpsta dėl savo gyvūno, krenta, gali susižeisti. Jei aš jai leisiu, ji nualps ir prasiskels galvą, vėl bus pretenzijų. Todėl dėl nenumatytų šeimininkų reakcijų jiems neleidžiama matyti eutanazijos.
Atlikau kalytei eutanaziją, atidaviau. Paėmiau pusę sumos nei priklausytų pagal įkainius. Vis tik ji globoja beglobius gyvūnus, pagalvojau, padarysiu nuolaidą. Bet geri darbai nenubausti nelieka. Jei aš kalę užmigdžiau už 20 eurų, iš kurių vaistai 10 eurų kainuoja, tai patikėkit, protingiausia būtų buvę išsiųsti pro duris ir visai nepriimti“, – komentavo veterinaras A. Mockevičius.
