Staiga tai, o ne skurdas, ne atlyginimų dydis, ne eilės pas daktarus tapo esminiu klausimu. Ir net ne tai, ką dabartinė valdžia daro, kokias reformas stumia.
Man dar, aišku, klausimas, kur dingo valstiečių rinkėjas, nes ko nepaklausi, niekas neprisipažįsta, kad už juos balsavo. Kažkaip politologai šneka, o iš žmonių į valdžią išrinkusių „profesionalus“ kažkokia tyla.
Bet nu rimtai, kodėl rinkėjai neišsiduodam, jei jau tokie geri tie valstiečiai ir viską taip sąžiningai ir teisingai daro? Galėtume gi stoti ginti. Bet neišsiduodam, nes taps aišku, kad gi vėl patys kalti, nors šiaip tai paprastas žmogus šuns vietoj laikomas ir bliūdelis jam numestas net ne prie durų, o jau už durų. Užkniso juodai. Bet tylim.
Vaistai patys pigiausi, užversi kojas, pats kaltas, kad nepadėjo tau blaivininko psichiatro ministro tabletės. Pilstuką kaimas toliau punta, kepenis pragerinėja, užtat prie namų parduotuvėje alkoholio skyrius atitveriamas alaus dėžėmis.
Skambinėju į polikliniką kasdien. Man kaip nėr talonėlių, taip nėr, o tada girdi, kad Seimo dykaduoniai kojom duris Santariškėse atsidarinėja.
Kažkada valdžia patikėjai, kažkiek pasitaupyt senatvėj norėjai, pažadėjo valstybė, kad padės – o dabar durnas lieki. Kapstykis, juodnugari ir ruoškis savo pensijai pats, kol dar nugarą lenki. Paskui kaip išgyvensi su nukaršusiais savo likimo prieteliais, jau niekieno bėdos, nes šių dienų reformatoriai žilomis galvomis jau bus pas Abraomą iškeliavę.
Gerai, turiu prisipažint ir aš, kad trumpam apakęs buvau nuo agronomo ir policininko pažadų. Kam nepasitaiko. Bet gal ir mums laikas susivokt, kad klaidą padaręs gali ieškot, kaip ją ištaisyt.
Ir tai, kad už šunį esu laikomas man reiškia, kad kaip šuo ir lot pradėsiu, ir dantis šiepsiu savo apskretusį bliūdelį saugodamas. Jau taip lengvai iš manęs nepaimsit, kas pažadėta. Susirenkam tokie mes ne vienas išdurti, užpypinti, apvogti ir gal pasakom pagaliau, ką galvojam. Tai kas bus pirmas?
