Norėjo prikelti iš griuvėsių
Laisvės kovų dalyvių draugija „Miško broliai,“ kuriai vadovauja šios draugijos įkūrėjas, Atgimimo metraštininkas, partizanas tremtinys Albinas Kentra, beveik prieš tris dešimtmečius nutarė prikelti iš griuvėsių šį istorinį pastatą. Jis subūrė bendraminčius ir 1989 m. kibo į darbą.
Atgimimo archyvo kūrėjas, mūsų valstybės paveldo puoselėtojas Albinas Kentra, apie kurį šiame portale neseniai rašėme, jau beveik penketą dešimtmečių kaupia unikalią vaizdo medžiagą ir ją saugo tik jam žinomoje vietoje.
Deja, šis Lietuvos laisvės kovų dalyvis jau nepriklausomoje Lietuvoje priverstas tęsti kovą su biurokratine sistema. Apie tai liudija jo raštas ministrui pirmininkui: „Gerbiamas ministre pirmininke, kreipiamės į Jus, prašydami pagalbos dėl Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos nekilnojamojo turto, esančio Totorių g. 9, Vilniuje, nuosavybės pakartotino įteisinimo.
Praėjus 9 metams nuo turto valdymo nuosavybės teise, 2003 m. į teismą kreipėsi neseniai Lietuvos pilietybę įgijusi užsienio pilietė, prašydama išregistruoti Draugijos nuosavybės teises į pastatus. Šio prašymo tikslas buvo perimti Draugijos pastatus, remiantis LR piliečių nuosavybės teise į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymu.
Norėtume pažymėti, kad LR Vyriausybė minėtame teisme palaikė Draugijos poziciją ir jos nuosavybės teises į turtą, taip pat vėliau ministras pirmininkas buvo priėmęs politinius sprendimus grąžinti turtą Draugijai, tačiau šių sprendimų įgyvendinimas visad užstrigdavo biurokratiniuose labirintuose.
Visa ši istorija baigiasi tuo, kad Turto bankas 2017 m. sausio 16 d. Draugijai įteikė raštą dėl iškeldinimo iš pačios Draugijos sukurtų ir jau 25 metus valdomų ir išlaikomų pastatų. (Iš 2017 04 03 rašto LR Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui „Dėl Lietuvos laisvės kovų-miško brolių draugijos turto nusavinimo.“
Miško broliams iškelta byla
Neseniai šia linkme buvo žengtas dar vienas žingsnis – miško broliams buvo iškelta byla. Situacija atrodo ne absurdiška, o kryptinga, nes visuotinė viršūnių tyla rodo, jog partizaninis karas, nūnai tapęs nekonvenciniu, dar nesibaigė.
Ir ne tik dėl Tėvynei svarbių simbolių įprasminimo Lukiškių aikštėje, bet ir dėl žmonių protų ir dėl jų sąžinės, kurią kamuoja ne tik baimė, bet ir egoistinis nusišalinimas nuo esminių klausimų sprendimo. Paradoksas – mūsų atmintyje dar gyvas legendinių laisvės kovotojų už Lietuvos laisvę atminimas, o „naudingi idiotai,“ atsidūrė vienoje gretoje su tais, kurie trina rankas stebėdami, kaip naikinami paskutiniai lietuvių savigarbos ir atminties atsparos likučiai, abejingai tyli.
Nėra ko stebėtis – pačiame sostinės centre įsikūrusi Lietuvos laisvės kovotojų draugija ims veikti visu pajėgumu! Ji taps istorinės tiesos skleidimo visuomenėje, pirmiausia jaunimo tarpe, centru. Ji gali tapti šalyje ir pasaulyje visuomenės auklėjimo galingu židiniu. Normalioje demokratinėje valstybėje taip ir turėtų būti. Deja, po plona „pliuralizmo“ ir „verslumo“ plutele slypi kilometro storio vergiško nuolankumo ir baimės atėjūno batui įšalas.
Istorinė „patirtis“ išties turtinga: paslaugiai atkištas sprandas, kuris jau vos ne porą šimtmečių (su trumpom pertraukom) beveik nebuvo atsitiesęs. Šis baudžiauninko sprandas dabar pakeistas siluetu, palinkusius į liberalius Vakarų interneto atvašynus. Rodos, užtektų vieno vienintelio garbingo valdžios sprendimo, ir viskas stotųs į savo vietas.
Užuot be turinio baruose šventę mindaugines ir helovinas, jaunimas užsuktų į namus Totorių 9. Čia jie atrastų prasmę ir ateities viziją. Šiandieniniai valstybės nukraujavimo procesai tik patvirtina, kad be šio pamato statomas valstybės pastatas yra nestabilus. Jis – tarsi beždžionių tiltas, kabantys virš bedugnės.
Paaukojo milijonus
Kaip teigia JAV gyvenantis istorikas, pulkininkas leitenantas Kęstutis Eidukonis, jeigu mes, lietuviai, nevertinsime ir negerbsime partizanų, mes keisime istoriją, iškils jos sunaikinimo pavojus. Ši mūsų garbinga istorija buvo veikiama kitų ir falsifikuojama. Dabar mūsų istoriją rašo ne lietuviai, o rusai, baltarusiai, lenkai, vokiečiai. Dažnai mes negerbiame ne tik savo istorijos, bet ir valstybės simbolių.
Kęstutis Eidukonis teigia, kad vien tik VLIK,as Miško brolių atstatomam pastatui paaukojo 2,5 milijonų litų. Apie 1,2 mln. tų pinigų dar yra likę pastato baigimui. Pradėti darbai nebaigti vien tik dėl bylos iškėlimo. Baisu, kad valstybėje darosi tokie dalykai.
Juk žmonės gavo leidimus, perėjo teismus, viską sutvarkė ir staiga valstybė perėmė pastatus. Vadinasi, valstybė gali tau duoti, o gali ir atimti. K. Eidukonis matė, kokie brangūs archyvai sukaupti tame pastate: filmuota Sąjūdžio demonstracijų, mitingų ir posėdžių medžiaga. Viskas magnetinėse juostose.
Jei būtų pavykę draugiją iškeldinti iš patalpų, archyvai būtų atsidūrę sąvartynuose. Kiek K. Eidukoniui žinoma, Kazickų šeima taip pat yra paaukojusi apie 60 000 dolerių tų archyvų ir pastatų išlaikymui. Tuo tarpu kažkas spjauna Lietuvai ir lietuviams į veidą. Tas pastatas turi būti muziejus ir studijų centras, kad žmonės čia galėtų atvykti, studijuoti tą medžiagą, ją perdirbti ir užtikrinti istorijos tęstinumą. Suburta organizacija, kuri tęstų mokymą.
Be miško brolių ten yra ir tremtinių organizacija, kuri turi teisę naudotis pastatu. Didžiosios LR partijos žada remti šį svarbų reikalą. Valstiečiai žadėjo sutvarkyti jį iki galo. Deja, jie netikri dėl opozicijos veiksmų. Matyt, tai nenaudinga tiems, kurie tarnauja kitiems, o ne Lietuvos interesams.
Kol kas draugijos advokato pastangomis iškeldinimo procesas (net turint panaudos teises) pristabdytas. Todėl būtina atkurti nuosavybės teises. Pastatas negali būti perduodamas. K. Eidukonis mano, jog vyksta informacinis karas. Jis vyko ir partizanų laikais.
Paradoksas: K. Eidukonis turi Lietuvoje giminių, kurie partizanus vadina banditais. Tai – buvusių okupantų dezinformacijos poveikis. Tas karas prieš laisvės kovotojus vyksta ir dabar. Net JAV pripažino tą poveikį prezidento rinkimams. O mūsų kaimynų – rusų uždavinys – pasisavinti ar sunaikinti mūsų istoriją, demokratiją ir žmonių pasididžiavimą savo valstybe. Pirmiausia jie bando sunaikinti šeimos ir katalikų bažnyčios įtaką mūsų visuomenei. Dėl to ir matome tokį dorovės nuopuolį.
Keista mūsų valstybės valdančiųjų logika. Buvo atstatyti šimtus milijonų eurų kainavę Valdovų rūmai. Tuo tarpu valstybės naujajai istorijai labai reikalingą ir žmonių lėšomis iš griuvėsių prikeltą pastatą stengiamasi atimti. Gerbiamieji, atsipeikėkite, negriaukite savo valstybės pamatų!
