Viskas prasidėjo, kai man buvo per 40. Žiūrėdavau į save senstančią veidrodyje ir tokia nepaaiškinama baimė užeidavo, kad sunku net apsakyti...
Vyras erzino
Dukra jauna, aš į ją žiūrėdavau su baltu pavydu, norėjau būti vėl jauna ir graži.
Viskas labai erzino – ypač vyras. Tai jis norėdavo ir įkyriai lįsdavo mylėtis, tai sakydavo, kad myli mane. O tai tik dar labiau erzindavo. Bet kai nekreipdavo dėmesio – tai taip pat erzindavo, tada pykdavau ant jo.
Prisimindavau tuos laikus, kai iš šokių parbėgdavau be vieno batuko, kai manęs norėdavo vaikinai... Norėdavau pajusti tą besidaužančią širdį, kai patiri kažką darant patį pirmą kartą...
Vienu metu norėjau jau eiti į parduotuvę ir bandyti ką pavogti stebint apsaugos darbuotojui, kad tik širdis spurdėtų.
Ir ko tik nedariau – su draugėmis eidavau į restoranus, kavines. Bandžiau prisiminti laikus, kai buvau jauna ir man trūko dėmesio iš kitų vyrų. Troškau, kad kuris kitas vyras pasakytų man, kad manęs nori.
Leido išsilakstyti
Visko buvo, buvau net įsėdusi į kitų vyrų mašinas – na žinote, ką turiu omenyje. Ko tik nedariau, kad numalšinčiau savo poreikį. Ir joga užsiiminėjau, ir pilatesu, ir keliavau po kitas šalis, o dabar bėgioju rytais. Bet žinote, nuo savęs nepabėgsi.
Tačiau sulaukus 48-erių viskas praėjo, tas mentalinis rūkas išsisklaidė. Labai sunku buvo, nes vos neišsiskyrėme su vyru. Gerai, kad jis buvo kantrus. Sugebėjo išlaviruoti, leido man išsilakstyti paskutinį kartą. Kitaip jį tikriausiai būčiau metusi.
Dabar, kaip atsisuku atgal, pagalvoju, kad gal ir nereikėjo man elgtis taip laisvai. Vyrai, deja, nesupranta, kad mums nereikia naujų mašinų ir namų. Mums reikia gėlių ir meilės, dėmesio. Todėl patys kalti, jei juos moterys palieka – reiškia nemokėjo patylėti, išlaviruoti, pakentėti, kol moteris sproginėja kaip gėlė.
