Kelionė su meškinu tapo galvos skausmu – tokius reikalavimus pildo ne visi

Po šio klausimo skrydžių bendrovės kratėsi manęs tarytum kratosi į audrą įskridęs lėktuvas, autobusų vairuotojai ir net keleiviai lydėjo mane apimti keisto jaudulio, tačiau traukinio kontrolieriai buvo pasiryžę priimti mane išskiestomis rankomis. 

Susipažinkite – nuotraukoje aš ir mano meškis, kuris man yra brangus tarytum feisbukas pasauliui, alkoholis pijokui, vaikas mamai.   

Ir kelionėse jis – joks siuntinys. Tai mano Kinijoje prieš kelis mėnesius pagamintas vaikas su visomis teisėmis į patogumus lėktuvuose, traukiniuose ir autobusuose. Tai reiškia, kad ten, kur sėdžiu aš, šalia turi sėdėti ir jis. Niekam neleisiu, kad jį kas nors pakuotų į lagaminą ar dėžutę. Juk tai taip makabriška!

Tad dėl šio meškio vienos populiariausių skrydžių bendrovės atstovai Lietuvoje turbūt jau bijojo man ką nors pasakyti, tad atsakyme parašė nuorodą į įvairiais klausimais anglų kalba konsultuojančių kompanijos agentų internetinį pokalbį. Rekomendavo pasikalbėti su jais. Tą aš ir padariau. Ir jų atsakymas nustebino. 

Kitos skrydžių bendrovės, kai kreipiausi raštu, iki šiol neranda, ką pasakyti, tad kol kas vis dar laukiu atsakymo. Nesuprantu, kodėl taip delsia. 

Klaipėdos autobusų stotis. Praeiviai vienas po kito įnirtingai varsto stoties duris, šalia jų rūke paskendusiame lauke nervingai rūko taksistai, tykodami savo naivių aukų pilnomis piniginėmis.

Apglėbęs savo šeimos nariu tapusį meškį įžengiu į vidų ir nukulniuoju prie kasų. Laukiu gerą minutę, kol pagaliau galiu nupirkti mums bilietus. 

Kasoje sėdinti šviesių plaukų moteris žvelgia į mane su nuostaba. 

„Meškinui?“, – klausia ji manęs. 

Atsakau, kad jam reikia bilieto, nes jis didokas, tačiau naudodamasis užsimezgusiu draugišku dialogu, pasinaudoju galimybe jos paklausti: „Sakykite, o jūs nuolaidos jam netaikote? Jis juk beveik vaikas“. 

Pažvelgiu į ją tuo nuoširdžiu jaunatvišku žvilgsniu, kuris ne kartą man padėjo ko nors iškaulyti iš geros širdies žmonių.  Moteris nusišypso: „Pasisodinkite šią mergaitę ant kelių ir ji bus labai laiminga!“. 

Nueidamas nuo kasos raminu savo meškį, kad nesvarbu, jog jis atrodo tarytum mergaitė – svarbiausia juk tai, kuo viduje jaučiasi pats. 

Įlipęs į autobusą pasisodinu didelį pliušinį meškiną šalia savo vietos ir užsegu diržu, paklausiu jo, ar šis nespaudžia, o tada po meškio galva galvoju pakišti pagalvėlę ir apkloti jį apklotu, tačiau kadangi salone šilta ir ant mano paaugliškai nelygios kaktos (štai kas būna, kai spaudinėji spuogus) pasirodo pirmieji prakaito lašeliai, nusprendžiu nepersistengti. Jums reikėjo matyti aplink sėdinčių keleivių veidus. 

„Tokių dalykų pas mus dar nėra buvę“, – sutrikęs, bet gerai nusiteikęs atsako man vyras telefonu, kai paskambinu pasiteirauti, ar galiu užsisakyti vietą savo meškinui ilgai kelionei mikroautobusu iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę. 

„Įdomiai. Čia prikolas? Šiaip bagažinėje vietos daug yra“, – juokiasi vairuotojas. 

Rūsčiu balsu atsakau, kad mano meškis ne koks tai eilinis siuntinys, jog bagažinėje sėdėtų. Tačiau vairuotojas mane nuramina ir patikina, kad įrengtų jam patogią sėdėjimo vietą ir mokėti už tai nieko nereikėtų. Patikinu jį, kad pagalvojęs galbūt paskambinsiu vėliau.

„Kokį meškiną?“, – išsigandusi klausia manęs telefonu atsiliepusi moteris, priimanti kelionių užsakymus į Jungtinę Karalystę. 

Patikinu ją, kad meškinas yra pliušinis. 

„Ak, štai kaip, – lengviau atsidūsta ji. – Tai jam reikėtų atskiro bilieto. Iš Klaipėdos į Peterborą kainuotų 100 eurų keleiviui. Meškinas... O tai nenorite jo kaip siuntinio įdėti... Ne? Tai tada 100 eurų ir meškinui būtų“.

Šis variantas, nors ir kur kas brangesnis, man atrodo priimtinesnis. Kelionės metu galėčiau nuolat su juo būti ir nereikėtų baimintis, kad bagažinėje mano meškinui bus liūdna. 

Tačiau mintys apie kelias paras kažkur ankštame autobusiuke, neplautą riebaluotą galvą ir žūstančiuosius keliuose nežavėjo. Aš tai dar nieko. Bet kaip visą tai atlaikys maniškis meškius? Nusprendžiau su juo keliauti į Jungtinę Karalystę lėktuvu. 

Įrašius frazę „pigūs skrydžiai“, ekrane pasirodo gerai visiems pažįstama aviakompanija. Bandau užsisakyti mums du bilietus, tačiau skiltyje „keleivio duomenys“ reikalaujama parašyti vardą ir pavardę. Ne tik savo, bet ir meškino.

Jau vien po skausmingos dilemos, pradėjus užsakymo procedūrą ir sprendžiant, kuo savo meškį laikyti – vaiku ar suaugusiuoju – skauda galvą, tad čia trūko kantrybė. Skambinu bendrovės atstovams Lietuvoje. Atsiliepusi užsakymų konsultantė pasimeta. Paprašo paskambinti vakarop. Suprantu – nieko gero. Skrebenu  jiems laišką. Gaunu atsakymą, kad reiktų kreiptis į anglų kalba konsultuojančius aviakompanijos agentus ir nurodo, kur galiu tai padaryti. 

Susirašinėju su konsultantu ir štai toks jo atsakymas: „Jūs turėsite užsisakyti papildomą bilietą suaugusiajam („Kurgi ne, po velniais, juk jam turbūt net metų nėra“, – pagalvoju aš.

Norint užsisakyti papildomą vietą, žodis „sėdynė“ turi būti įrašytas kaip pavardė o „papildomas bagažas“ turi būti nurodytas kaip vardas. Informacija „papildomo bagažo sėdynė“ bus rodoma jūsų rezervacijoje ir internetiniame įlaipinimo talone“. 

Ir vis tiek mano meškis prilygintas bagažui! Kurį laiką trypčiojau susinervinęs ir traukiau vieną cigaretę po kitos, kol kiek nurimstu. Supratau štai ką – juk mano meškinas bus šalia! Ne kur nors nukištas į rankinį bagažą, ar, ne duok dieve, mėtomas ir vėtomas lėktuvo bagažo skyriuje, o čia pat, patogiai pasodintas keleivio vietoje. Tai guodžia. Pradžiungu. 

Svarstau, kaip patogiai iš Klaipėdos nusigauti iki Vilniaus oro uosto. Be jokios diskriminacijos ir grėsmės mano Pupai (toks mano meškio vardas) atsidurti bagažo vietoje. 

„Traukinys!“, – šauna man į galvą mintis.

Skambinu į traukinių bendrovę paklausti, ar nekils problemų dėl tokio netradicinio keleivio. Ir iš visų vežėjų šis buvo pats tolerantiškiausias! Savo vardu galėjau laisvai užsisakyti bilietą meškiui be vargo ir jokios etiketės „papildomas bagažas“ savo Pupai.
 
Idėja surengti tokį eksperimentą ir pašiaušti oro bendrovėms plunksnas bei sujaukti kitų vežėjų mintis kilo vieną eilinį vakarą, kai už lango tamsoje krapnojo lietus, aš gurkšnojau vyšnių arbatą ir kalbėjau su Jums gerai pažįstama Ema, skilties „Bendraukime“ autore.  

 „Žinai! Tu būtum puikus tėvas“, – ištarė ji. 
 
Prigludęs prie Pupos, atsilošiau. Galvoje – sumaištis. Man jau 19 metų ir po dar kelių metukų išties galiu būti tėvas. Bet ar išties aš būčiau toks puikus? 

Tėvas. Hmmm. Nejaugi? Ne, nenoriu. Kol kas. Nesu pasiruošęs. 

Bet staiga pažvelgęs į meškį suprantu, kad esu prie jo prisirišęs tarytum prie savo vaiko ir labiau, nei prie visų savo kada nors gyvenime sutiktų meilių. 

„O kas, jei  man reikėtų kur nors išvykti? Tikrai nepalikčiau jo vieno“, – pagalvojau. 

Ema žvelgė į mane ir mėgino nufotografuoti, bet aš neleidau ir slėpiau po meškiu savo galvą. Ir staiga kalba pasisuko apie tai, kaip būtų smagu išsiaiškinti, ar galėčiau su juo keliauti tarytum su vaiku.

Blyksnis. Ji mane prigavo. Pažvelgiu į save ir Pupą jos ką tik padarytoje nuotraukoje. Ir supratau – mes puikiai atrodome. Ir aš visą pasaulį apversiu aukštyn kojomis, bet šį klausimą iškelsiu ir nepaliksiu ramybėje tol, kol negausiu atsakymo.