Sapnas su mama
„Mama, – sakau, – kodėl tu mane taip ilgai kankini? Kodėl nepalieki ramybėje?! Tu gi žinai, kad aš viską dėl tavęs padariau. Ir gydžiau, ir slaugiau, ir palaidojau kaip pridera. Kodėl manęs nepaleidi? Paleisk. Prašau. Aš jau taip pavargau. Leisk man pailsėti.“
Ir netikėtai mama sapnuose atsakė į mano klausimą.
„Aš jo laukiu, – ji ištarė mano patėvio vardą. – Mes kartu su juo išeisime.“
Atsimenu, kaip aš išsigandau: „Tai tu dar ilgai neišeisi? Dar mane ilgai kankinsi? Nes patėvis visai nežada mirti. Jis puikiai laikosi! Ir yra sveikas kaip ridikas!“
Mama nieko man neatsakė, tik tyliai pradingo ir aš atsibudau. Tą naktį daugiau negalėjau užmigti. Vis galvojau ir galvojau apie mamos žodžius. Sulaukus ryto nutariau paskambinti savo draugei ir papasakoti apie keista sapną.
„Mama sapne pasakė, kad laukia patėvio. Jei sulauks – pradėsiu tikėti, kad egzistuoja anas pasaulis, kuris moka su mumis bendrauti sapnų pagalba. O jei nenumirs, reiškia aš jau baigiu išprotėti, – sakau draugei. – O tu dabar būsi viso to liudininke. Nes jei patėvis iš tiesų numirs, niekas tada manimi nepatikės. Galvos, kad viską išgalvojau, kad būtų baisiau.“
Draugė sutiko paliudyti. Po tos nakties, kai mama man pranešė apie patėvio mirtį, ji man daugiau nesisapnavo. O po trijų mėnesių mano patėvis netikėtai mirė. Mirė miegodamas naktį. Jo mirtis buvo tokia staigi, kad jis net nepatraukė nuo savęs paklodės.
Kai draugė sužinojo apie jo mirtį, neteko žado. Vadinasi, mirusieji niekur neišeina? Jų dvasios visada yra šalia mūsų ir gali mus perspėti apie gresiantį pavojų? Buvo labai sunku priimti šią karčią tiesą. Ir labai baugu nuo tokios minties.
Laukė sūnaus
Po kelerių metų po šio įvykio aš dar kartą turėjau galimybę įsitikinti apie ano pasaulio egzistavimą. Tada aš slaugiau senukų porą Vokietijoje.
Po senelės mirties jos aklas vyras naktį susapnavo keistą sapną. Sapne jo žmona ieškojo vieno iš savo vaikų ir pyko, kad jis pas ją neateina.
Senelis net prasibudo nuo tokio sapno ir pakvietęs mane naktį pradėjo klausinėti, kur dingo jų vaikas ir kodėl jis neateina pas mamą, kuri jo visur ieško.
Nuraminau ir pasakiau, kad jų sūnus yra namuose, kad tai tik sapnas. Senelis nusiramino ir užmigo. O man užmigti nepavyko. Nes prisiminiau savo sapną, kuriame mano mama taip pat ieškojo ir laukė savo vyro.
Ryte aš paskambinau tam senelio sūnui ir papasakojau apie sapną. „Tu neišsigąsk, – sakau, – tačiau aš tavo vietoje nueičiau ant kapų ir paprašyčiau mamos tavęs nelaukti. O dar ir į bažnyčia nueičiau. Sukalbėčiau maldą paprašius Dievo pasigailėti.“
Vyras tik pasišaipė iš mano žodžių pasakęs, kad tokiais dalykais netiki.
O po pusmečio aš sužinojau, kad senelio sūnus, kurio ieškojo mirusi mama, susirgo plaučių vėžiu. Reiškia, tokie dalykai nėra atsitiktinumas. Reiškia, anas pasaulis visgi egzistuoja ir dvasios moka su mumis susisiekti. Man pasidarė labai nesmagu ir baisu dėl tokio atradimo.
Kai kitą kartą išgirsiu kažką panašaus, būtinai patarsiu žmogui, kurio laukia kas nors iš numirusiųjų, apsilankyti ne tik kapuose ir bažnyčioje, bet ir ligoninėje. Gal, sakau, tai padės jam išlikti? O gal ir nepadės. Nes mes nežinome, kokiu pagrindu žmonės yra kviečiami į Anapus. Ar dėl to, kad ten dvasioms būna liūdna be savo artimųjų, ar dėl to, kad tokią yra Dievo valia.
