Suknelės paieškos
Ir dabar puikiai žinojo, ko nori. Drabužis turėtų būti patogus, šviesių spalvų, nevaržantis judesių (mama mėgėja pašokti), atrodantis šventiškai, skirtas vilkėti ne vieną kartą. Toks, kurį būtų galima apsirengti ne vien į giminės šventę, bet ir kitoms progoms.
Regis kur čia problema? Nori, radai ir nusipirkai. Juo labiau, kad mūsų šeima gyvena Vilniuje ir visą savaitgalį galėjome paskirti tinkamos suknelės paieškoms.
Mama atvažiavo pas mus džiaugsmingai nusiteikusi. Išgėrėm kavos, sėdom į mašiną ir leidomės „neršti“ po prekybos centrus.
Džiugi nuotaika išsivadėjo jau po kelių valandų. Į vakarą visai subjuro. Nors apvažiavom kelis prekybos centrus, apėjom dešimtis parduotuvių, praleidom jose kone visą dieną, grįžome į namus tuščiomis.
Nusivylėme drabužių pasiūla ir kokybe. Jei rūbas nors kiek padoresnis – tikrai ne mamai. Dydžiai baigiasi ties manuoju (esu vidutinio kūno sudėjimo).
Įsisprausti nepavyko
Tiesą sakant, kai kuriose parduotuvėse į L ir XL mano mamai taip ir nepavyko įsisprausti. Ką ten mamai. Paėmusi vieną didesnio dydžio suknelę supratau – ji ir man būtų ankšta!
Kas dėl tikrai didesnių dydžių... Sakykim taip: arba beformiai maišai, pasiūti iš kažkokio kiekvieną iškilumą išryškinančio trikotažo, kuris ko gero neišlaikytų net pirmojo skalbimo, arba nuobodžios pagal tą patį modelį (formalus futliaras) kurptos suknelės.
Visos iki pusės blauzdų (mamos grakščios blauzdos, norėjo iki kelių). Spalvų pasirinkimas ne linksmai šventei, o pakasynoms – pilka, tamsiai mėlyna, juoda. Pilka su juoda. Negraži sendinanti bordo su juodomis juostomis. Tokia pat negraži žalia, su juodos spalvos įsiuvais. Tikrai ne jaukiai ir linksmai šventei. Ryškesnių, džiugesnių spalvų – nulis! Įdomesnių, akį traukiančių modelių – nulis! Kokybiškų audinių – nulis!
Visa kita – paaugliams. Aptempti džinsiukai, marškinėliai, džemperiai. Taškas.
Teko pasisiūti
Iš padėties išsisukome paprastai. Mama kreipėsi į pažįstamą siuvėją, išsirinko medžiagą, tad suknelė progrese.
Siuvėja gyvena kitame mieste, mamai būtų buvę kur kas patogiau tiesiog atvažiuoti ir nusipirkti tai kas patinka. Deja.
Visi mamos drabužiai (o rengiasi dailiai) supirkti vietiniame turgelyje. Kai ką atvežu aš, jei pavyksta atknisti pvz. padėvėtų drabužių parduotuvėje. Kai ką sesuo atveža iš UK. Vadinasi užsienyje su didesniais dydžiais viskas gerai.
Man iškilo keletas klausimų: jei užsienyje su gražiais ir patogiais didesnio dydžio drabužiais jokių problemų nėra, kodėl pas mus nusipirkti tokia problema?
Kodėl internetinėse užsienio parduotuvėse gali rasti didesnį to paties modelio rūbą, o Lietuvoje jis siūlomas tik XS, S ir geriausiu atveju L dydžio?
Pasiūlė vykti į Lenkiją
Ar Lietuvos paaugliai yra daugiausiai uždirbanti visuomenės grupė? Nes susidaro įspūdis, kad parduotuvių pasiūla orientuota vien į asteniškas niekada negimdžiusias, krūtų ir klubų neturinčias jaunutes paneles.
Kur dingo gražūs natūralūs audiniai? Kodėl dauguma drabužių pasiūti iš neaiškios kilmės seilių konsistencijos trikotažo ar sintetikos? Nekalbu apie kyšančius siūlus ir kreivų kreiviausias siūles...
Ar vyresni žmonės nenusipelno dėvėti gražių ir patogių drabužių? Ar toks siauras modelių ir dydžių pasirinkimas ne vyresnio amžiaus žmonių diskriminacija?
O gal čia kaltas tik prekybininkų godumas? Na pavyzdžiui – kabo kur nors kitoje šalyje nauja kolekcija. Per metus ją išperka. Lieka tik tam tikri dydžiai. Tada mūsiškiai pigiai superka likučius, kur jau nėra jokio dydžių pasirinkimo, iškabina kaip „naują kolekciją“. Pirkit, maloniai kviečiame!
Kai apie šią istoriją papasakojau draugei, ji tik rankomis suplojo. Pasiūlė – važiuokit kitą kartą į Lenkiją. Ten rasit ir dydžių, ir modelių ir pigiau.
Tad dar vienas klausimas mūsų prekybininkams – jei lenkai gali, kodėl mes ne?
