Mamos, aš jus visas labai myliu, bet ir vaikų gaila.
Kaltos ne kompanijos
Žinote, ko niekaip nenori suprasti 99 proc. tėvų, kurie lanko konsultacijas? Kad vaikas jiems gausis lygiai toks, kokiu jie, tėvai, jį užaugino. Kad visi kompleksai, trūkumai, visi tie „jis nieko nenori“, „jis visai suįžūlėjo“, „jis manęs visiškai nepaiso“ – tai jų auklėjimo rezultatas.
Tai štai – pareiškiu atsakingai ir oficialiai: vaikas yra toks, kokį jūs jį užauginote.
Kalbos apie blogos kompanijos, interneto, mokytojų, aplinkybių ar blogos genetikos įtaką – tai ne daugiau kaip bandymas atsikratyti atsakomybės ir surasti kaltus dėl savo pačių klaidų. Taip, bloga kompanija pasiūlys jūsų vaikui cigaretę, pasiims į sumanytą kiosko apiplėšimą ir papasakos, kaip atsiranda vaikai.
Taip, internetas papasakos dar ir apie tai, kaip būtent tai daryti, ir pasiūlys jūsų vaikui kelis neskausmingos savižudybės būdus. Taip, mokytojai mokykloje ne per labiausiai stengiasi, kad jūsų vaikas gautų kokybišką išsilavinimą. Taip, valstybės šiandien visiškai nejaudina, kiek dirbate, kad pamaitintumėte savo vaiką. Taip, vyro prosenelis buvo banditas, o jūsų vaiko akys – tos pačios spalvos… Pastebėjote raktažodį? Viskas paprasta. Teisingai elgiantis, visi išvardinti faktoriai neturės vaikui jokios įtakos.
Slėpėsi nuo vienatvės
O dabar pamąstykime. Klaidas darėme mes. Augalą tręšėme mes. Palaistyti pamiršdavome vėlgi mes. Mes perstatėme augalą nuo palangės ant lentynos – na ir kas, kad šviesos trūksta, svarbiausia, kad taip gražiau ir mums patogiau. Leidote katinui daryti į tą vazoną. Per šventes mėtėte į vazoną nuorūkas ir vištos kaulelius. Augalas nuvyto, nustojo augti ir iš vazono sklinda blogas kvapas. Kas kaltas? Augalas?
Priversti jaunesnį ir silpnesnį užmokėti už vyresnio ir stipresnio klaidas – niekšiška. Bausti už tai, ko patys nesugebėjome suformuoti – niekšiška. Kabinėti etiketes, ypač viešai, kitiems žmonėms girdint – niekšiška.
Dukra labai trukdė mamai. Nes mama susiruošė ištekėti, o dukrai nepatinka jos išrinktasis. Jei atvirai – yra dėl ko. Sulaukusi 14 metų, dukra jau susipažino su alkoholiu, atsisako tvarkyti savo kambarį, ištisomis naktimis sėdi prie kompiuterio, grubiai kalba su mama ir patėviu, vartoja išsireiškimus, kurių galėtų pavydėti senas jūreivis. Dukrai nesiklosto santykiai su klasės draugais, ji neturi draugių. Praėjusiais metais ji grįžo iš mokyklos su nuskustais smilkiniais ir avietiniais plaukais.
Mergaitė pravirko, kai pokalbio metu palietėme lindėjimo socialiniuose tinkluose ištisomis naktimis temą: „O ką man daugiau daryti naktį? Man baisu! Man reikia su kuo nors pasikalbėti! Aš bijau pasilikti viena, o motina nuo 8 metų palieka mane vieną, kadangi išeina į klubą! O dabar dar ir pas savo diedą išvažiuoja!“
Manęs visiškai nestebina, kodėl ją prieš mėnesį visiškai girtą parvedė namo žmonės, kurie nepaliko likimo valiai ant suoliuko sėdinčios mergaičiukės.
Todėl, kad ir avietiniai plaukai, ir alkoholiniai kokteiliai, ir necenzūrinė kalba su motina – visa tai yra pagalbos šauksmas.
Pretenzijos vaikams
Tačiau mergaitės mama nuoširdžiai įsitikinusi, kad jai tiesiog nepasisekė su dukra. Jai atrodo, kad 6 persikraustymai iš miesto į miestą ir 5 mokyklos per 7 mokslo metus neturėjo padaryti jokios įtakos normaliam vaikui.
Kad 14-os metų dukra jau turi suprasti, kad mama dar jauna ir nori susitvarkyti gyvenimą – ištekėti ir pagimdyti vaiką kitam vyrui. Su kuriuo jai, žinoma, būtinai pasiseks… Atsakydama į mano klausimą apie naktinius klubus, ji visiškai užtikrinta savo teisumu pareiškė, kad „Aš ten važiuoju naktimis, o naktimis vaikai privalo miegoti!“
Kaip dažnai girdžiu tėvų pretenzijas vaikams! Ir kaip retai susiduriu su supratimu, kad savas klaidas būtina taisyti patiems! Augalą, kuris žūsta vazone, galima išgelbėti. Pakeisti žemę. Perstatyti atgal ant palangės, kur pakaks šviesos ir oro. Reguliariai laistyti. Kruopščiai apkarpyti nudžiūvusius lapelius. Tręšti. Neleisti į kambarį katino…
O jeigu šito nedarysime, tai bus kur kas sąžiningiau persodinti augalą kur nors į mišką. Bet tada jis jau nebedžiugins savo žiedais ir kvapais, pavasario pabudimu ir puošnia žaluma vidury žiemos. Arba galima pasisamdyti sodininką už didelius pinigus – tegu prižiūri. Tačiau tada teks susitaikyti su faktu, kad pirmuosius žiedus pamatys sodininkas, o ne šeimininkas.
Jeigu žmogui pastoviai kalsime į galvą mintį, kad jis yra kiaulė, tai jis anksčiau ar vėliau pradės kriuksėti. Jeigu laikysime 11 metų dukrą bukagalve ir bjauria, ji būtinai tokia taps.
Smerkti polegius, ne vaiką
Daug kas galbūt nepatikės, tačiau visi vaikai iš tikrųjų yra labai paklusnūs. Mama sako, kad aš netvarkinga? Gerai, būsiu netvarkinga. Tėtis laiko mane verksniu? Einu paverkšlenti. Įsiklausykite į save. Išgirskite, ką ir kaip kalbate vaikui. Įsivaizduokite save jo vietoje. Pamėginkite pajausti, ką jaučia jis.
Prieš kelis metus man teko atsisakyti auklės paslaugų po to, kai išgirdau jos pokalbį su mano 3 metų sūnumi: „Tu blogas berniukas! Geri berniukai taip nedaro!“ Ji nesuprato svarbiausio: mano sūnus geras. Taip, jis negražiai pasielgė. Tačiau jis pasitaisys būtent dėl to, kad jis geras.
Tėvams reikia įsivesti vieną labai paprastą taisyklę: smerkti reikia ne vaiką, o jo poelgius!
Reikia išmokti atskirti šias dvi visiškai skirtingas sąvokas: žmogų ir jo poelgius. Poelgius visada galima ištaisyti. Už juos galima atsakyti ir sekantį kartą taip nesielgti. O žmogus kitokiu tapti negali. Jaučiate skirtumą?
Dar kartą. Visi vaikai yra lygiai tokie, kokiais juos užaugino jų tėvai. Ir jeigu jis daro kažką ne taip, kaip norėtųsi, tada tėvams vertėtų prisėsti ir pagalvoti, ką jie patys padarė ne taip, ir kaip tai ištaisyti. Jiems ištaisyti. Tėvams. Jei viskas bus daroma palaipsniui ir su meile, gėlė pamažu, tačiau visgi atsigaus. Ir pradės teikti džiaugsmą. Svarbiausia – nepavėluoti, kol tasai augalėlis galutinai nepražuvo.
