Liaudies išmintis sako, kad kvailą muša ir bažnyčioje. Bet liaudis kažkaip neminėjo, kad bažnyčioje gali ir apgauti bei tam tikra forma reketuoti paprastus žmogelius.
Prieš visas šventes nuvykome nusipirkti kalėdaičių (liaudiškai vadinamų plotkelių) į vieno provincijos miesto bažnyčią. Ten pardavinėjančios moters paprašėme 10 vienetų.
Kadangi kainos nebuvo, pasitikslinom, kiek esame skolingi. Ji atsakė, kad kiek išgalime, tiek galime duoti.
Pradėjome skaičiuoti centus (ne 1, 2, 5 vertės monetas, bet 10, 20, 50 centų), kurių buvome labai daug prikaupę. Norėjome palengvinti piniginę, bet moterytė ėmė pykti ir aiškinti: „Žinokit, monetų mes neskaičiuojam, jas visas atiduodam į Raudonąjį Kryžių, todėl aš iš jūsų neimsiu jų!“
Pamąstėme, ėmėme skaičiuoti metalinius pinigus ir įdavėme jai į delną 4 eurus. Ji pavartė ir sako: „Verčiau duokit man 5 arba 6 eurus!“
„Oho“, – nustebome. Bet sutikome, nes manėme, kad kitaip ji apskritai neduos mums plotkelių. Paprašėme grąžinti tuos duotus 4 eurus, davėme jai 5 popierinius eurus ir tyliai sau grįžome namo su kalėdaičiais.
Kulminacija buvo atsisėdus prie Kūčių stalo ir išėmus plotkeles. Pasirodo, kad mums davė tik 8 vienetus vietoj prašytų 10.
