Apsigyveno Klaipėdoje
Nors esu vilnietė, tačiau taip jau atsitiko, kad mokytis svajonių specialybės mane priėmė į Klaipėdą. Jei tai būtų Kaunas, būtų galima važinėti. Tačiau į Klaipėdą daug neprivažinėsi. Pirmą studijų mėnesį gyvenau viešbutyje. Mane rėmė mano vyras (tada dar būsimasis) ir mano tėveliai. Atvažiuodavau į paskaitas pirmadienį ryte, popiet pasiimdavau viešbutį. Penktadienį, o kartais ir ketvirtadienį, išsikraustydavau ir važiuodavau į Vilnių.
Pradėjau ieškoti darbo, kad mano artimiesiems nereikėtų manęs išlaikyti. Netrukus įsidarbinau padavėja, dirbdavau daugiausia vakarais ir savaitgaliais. Uždirbdavau nei daug nei mažai. Su arbatpinigiais tai būdavo šiek tiek daugiau nei vidutinė alga. Laiko nebuvo važinėti savaitgaliais į Vilnių, todėl nutariau išsinuomoti butą. Su vyru susitarėme, kad tik kartą per mėnesį į Vilnių grįžtu, o kitus savaitgalius jis pas mane lankosi.
Radau visai padorų vieno kambario butą. Euroremontas, matosi, darytas prieš kokius septynerius metus, idealios būklės butas tikrai nebuvo, matėsi, kad pakankamai nugyventas, bet mane tenkino.
Pradėjo landžioti
Šeimininkė, maždaug penkiasdešimties metų moteris, gyveno toje pačioje laiptinėje, tik aukštu žemiau. Kaip supratau, ji išnuomojo savo giminaičio emigranto butą. Man patiko tai, kad ten galėsiu gyventi kelerius metus. Bent jau taip sakė.
Mano vyras, tada dar būsimas, mokėjo didžiąją dalį nuomos, tėveliai duodavo susimokėti už komunalines paslaugas. Nelabai man patiko tai, kad šeimininkė paprašė susimokėti tris mėnesius į priekį. Bet aš sutikau, nes nelabai turėjau laiko kito varianto paieškoms.
Apskritai, tai buvo pirmasis skelbimas, pagal kurį paskambinau. Aš įspėjau, kad butas nuomojamas dviems žmonėms, nes pas mane savaitgaliais bus svečių. Šeimininkė sutiko, tik pasakė, kad triukšmo nebūtų.
Taigi, iš pradžių atrodė viskas gražu, gerai. Įsikūriau, pora dienų pagyvenau ramiai. Po to šeimininkė pradėjo landžioti. Ateina, atsirakina, grįžtu – sėdi. Pradėjo vadovauti, kad aš ne taip daiktus susidėjau, perstatė mano keletą augalų, kuriuos įsigijau įsikėlusi. Suplovė mano paliktus neplautus indus.
Man tai žiauriai nepatiko. Aš jai tai pasakiau. Ji mane nuramino, sakė, priekaištų neturi, tik nori, kaip geriau.
Klausinėjo apie algą
Įsibėgėjus pirmajai mano gyvenimo nuomuojamajame bute savaitei, šeimininkė atlėkė su pyragu. Pasiūlė pasisėdėti ir išgerti kavos. Buvau be galo pavargusi po paskaitų ir po darbo. Tai buvo vidurnakčio laikas. Bet iš mandagumo sutikau.
Pradėjo manęs klausinėti visokių „plėnių“. Ji neklausė, kiek aš uždirbu, neklausė, kur studijuoju.
Aš dar kartą užtikrinau, kad draugės čia nevažiuos, jų čia nebus, aš su draugėmis Vilniuje pakankamai susitinku. Šeimininkė nustebo. Sakė maniusi, jog jos savaitgaliais pas mane lankysis. Nieko tada nesakiau, kad mano vyras pas mane bus, mano būsimasis vyras, kuris už nuomą ir moka. Nesismulkinau tada.
Moralės pamokos
Atėjo savaitgalis. Atvažiavo mano vyras penktadienį vakare, o šeimininkė šeštadienį septintą ryto įsibrovė į butą. Mes jau nemiegojom, nes aš ruošiausi į darbą. Su būsimuoju vyru gėrėme kavą. Šeimininkė sako: „Oi, nežinojau, kad pas tave brolis, būčiau pyrago iškepusi“.
Sakau: „Čia ne brolis, čia mano vyras, susipažinkite“. Šeimininkė išlaikė mandagumą, padavė ranką, bet snukis buvo surauktas kaip daug šūdo būtų suėdusi.
Kai jau susiruošiau į darbą, šeimininkė mane palydėjo ir sako: „Jis tau ne vyras, jeigu ką, aš nenoriu jo čia matyti. Čia tavo mamytės nėra, aš tau turiu būti kaip mamytė ir tave saugoti“.
Būnant darbe sulaukiau žinių iš mamos. Sakė, kad skambino jai buto šeimininkė, labai moralizavo, aiškino. Įdomiausia tai, kad ji kažkokiais metodais sugebėjo atkasti mano mamytės telefoną. Galbūt tai nebuvo sunku, nes mano paso duomenis ji nusirašė. Mamytė buvo labai pasipiktinusi tokiu šeimininkės elgesiu.
Bet tąkart konfliktą kažkaip pavyko išspręsti. Tik šeimininkė atnešė papildomą čiužinį ir pasakė, kad svečiui būtų kur atsigulti. Bet ji nepageidaujanti, jog čia būtų vaikinas. Ji maniusi, kad tas kitas žmogus bus kokia nors mano draugė, todėl sutikusi.
Pasijuto pažeminta
Dar pasiūlė, kad mano vyras nakvoti ateitų pas ją, nes yra laisvas kambarys ir už simbolinį mokestį ji priimsianti. Jaučiausi pažeminta, sutrypta. Aš juk pinigus moku už nuomą, ir, beje, nemažus, laikausi tvarkos, nei vieno vakarėlio pas mane nebuvo, tvarkausi, netgi atsikrausčiusi padariau kapitalinį tvarkymąsi, kodėl mane turi kažkoks svetimas žmogus žeminti?
Kurį laiką tvardžiausi. Pragyvenau su tos šeimininkės kasdieniais lankymaisis ir pamokslais truputį daugiau nei aštuonis mėnesius. Šeimininkė jau nebuvo maloni, ieškojo priekabių kaip tik išmanė. Tai daiktas ne ten padėtas, tai išmėtyti drabužiai. Po velnių. Kol gyvenu ir moku nuomą, tai mano asmeninė erdvė. O išsikrausčiusi pridaviau butą kuo tvarkingiausią.
Taigi, noriu pasakyti, kad be reikalo komentatoriai puola Joną Valaitį. Šeimininkų lindimas į asmeninę erdvę kartais tikrai peržengia visas ribas. Autorius, mano manymu, tikrai turėjo omenyje ne šeimininkų klausimus apie tai, ar jis bus pajėgus susimokėti.
Nuomotojai, turėkite bent kruopelytę sąžinės ir padorumo, nesityčiokite iš savo klientų. Klientas, galbūt, ne visada teisus, bet jis irgi žmogus.
