Grįžti į Lietuvą, grįžti į savo namus. Pagaliau, pagaliau apkabinti savo mamą, tėtį, sesę, brolį, taip stebuklingai paaugusią dukterėčią. Pakasyti šuns paausį, paniurkyti katę... Susitikti prie miesto eglės su iš viso svieto kraštų į Lietuvą sukurnėjusiais draugais, bičiuliais: atsipalaidavusiais, stilingais, šiek tiek sarkastiškais... Prisivalgyti lietuviško maisto. Išsiperti lietuviškoje pirtyje. Mmmm...
Ir maudytis maudytis aplink skambančioje lietuvių šnekos simfonijoje. Gerti tą gimtąją kalbą, visu kūnu, visa esybe. To nėra niekur. Tik Lietuvoje.
Kūčios ir Šv. Kalėdos. Jos jaudinančios, sentimentalios, kvepiančios mamos kepsniais ir pyragu, deja, jau dažniausiai be šaltuko ir sniegučio, – jau čia pat. Šiuo stebuklingu Šv. Kalėdų metu tampame geresni, draugiškesni, šiltesni vieni kitiems. O kol kas – prieššventinė savaitė – reikaliukai, vizitai – odontologai, kosmetologai bei dantų higienistai. Grožio industrija. Visi laukia mūsų emigrantų. Bet ar visi atvyksta tik to?
Grįžo ir ji, Eglė – paprasta mergina, emigrantė. Jau 5 metai gyvenanti ir dirbanti Vokietijoje. Kukli, be kailinių ir vardinių rankinių. Šviečiančiomis akim. Šilta šypsena. Pasiilgusi. Mylinti ir mylima.
Didžiulis jos lagaminas slėpė ne vien drabužius, stilingus batelius, bet ir 2 didžiules, šiltas, pūkines antklodes.
Nustebino svajonės
„Jau antri metai, kaip dalyvauju kalėdiniame Lietuvos projekte „Vaikų svajonės“. Pernai jame dalyvavau individualiai, su draugu. Šiuo metu dirbu Vokietijos bendrovėje „Axicorp Pharma“, kurioje dirba įvairių tautybių darbuotojai – vokiečiai, vengrai, lenkai, turkai. Kartą pietaujant kolegoms papasakojau apie šį projektą. Pajutau kolegų susidomėjimą, – pasakojo Eglė. – Atsidariau projekto internetinį puslapį ir čia pat ėmėme skaityti lietuvių vaikučių kalėdines svajones. Verčiau pažodžiui. Perskaičiau mažo berniuko svajonę: „Noriu turėti savo šiltą antklodę“. Kai išverčiau šį vaiko Kalėdų svajonės aprašymą pajutau, kad niekas manęs nesuprato. Įsivyravo tyla. „Ko ko norėtų? Antklodės? Ar tu gerai išvertei? Esi tuo tikra?“ - nesuprato kolegos. Pasipylė klausimai jau lyg iš gausybės rago, kiek tam vaikiukui metukų? Nebuvo nustebimo, kai skaičiau apie Barbę, konstruktorių, madingą ausinuką, mobilųjį telefoną. Bet ta antklodė... Netrukus sąraše radome dar vieną svajonę apie šiltą antklodę, šį kartą mažai mergaitei.
„Egle, čia kalėdinė svajonė, žaislai visokie turėtų būti tame vaikiškų svajonių sąraše“, - vis dar stebėjosi kolegos. Kiti atsargiai pasiteiravo, ar tikrai esame Europos Sąjungos nariai...
Linktelėjau galvą. Beliko sunkiai atsidusti. Pajutau, kad raustu.
Nupirko antklodžių
„Tai pas jus Lietuvoje nėra šiltų antklodžių pirkti?“ - bendradarbiai žiūrėjo išplėtę akis. Pasijutau lyg Afrikos džiunglių gyventoja. Nors ten šiltų antklodžių tikrai nereikia.
Tiesa, bendradarbius dar sudomino mergaitės svajonė apie rausvą kuprinę, – gražią, kuo daugiau blizgančią, na, šiek tiek barbišką. Kuprinės spalva neigiamų emocijų kolegoms nesukėlė. Bet galbūt kilo mintis, kad vaikas iki šiol lanko mokyklą su prekybos centro maišeliu?
Man patiko kolegų reakcija į tokias, rodos, keistas vaikučių kalėdinių dovanų svajones. Vyravo mandagumas ir besąlygiškas korektiškumas.
Netrukus supratau, kad bendradarbiai tylomis jau nusprendė, kokias Lietuvos vaikų Kalėdines svajones išpildys. Didžiulės pūkinės antklodės buvo nupirktos ir įteiktos man niekaip nepavykus įrodyti, įtikinti, kad Lietuvoje jų taip pat galima nusipirkti be jokių problemų. Kaip pasakė bendradarbiai – dėl viso pikto, lai vežasi.
Grįžus į Lietuvą, į šią akciją – projektą įtraukiau visą mano šeimą: drauge nuspręsta, kad prie antklodžių reikalinga ir patalynė. Teko paieškoti ir kuprinės, susidėjus ją ir patalynę nupirkti.
Liko jau tik malonumas visa tai supakuoti ir per malonią greitų siuntų kompaniją išsiųsti vaikams. Dovanos jau šiandien iškeliaus pas juos. Tikiuosi, jie pasijus laimingi, išgirsti. Apgaubti šilumos – ne tik pūkinės antklodės, bet ir mūsų širdžių šilumos. Tikiu, kad nieko nėra geriau, kai supranti, kad tavo svajonė išsipildė. Galbūt ir keista svajonė.
Didžiausia dovana laimingos akys
Paklausite kodėl? Juk čia nebegyvenu? Labai paprasta. Aš noriu – ir galiu – padėti tiems, kuriems labiausiai tos pagalbos reikia, ypatingai vaikams. Mano tėvynės ir visiems vaikams. Šis projektas suteikia kiekvienam žmogui galimybę labai paprastai ir lengvai, be tarpininkų, painių biurokratinių kelių, įgyvendinti vaikų svajones. Kas kiek gali, kas kiek nori. Kaip sakė Motina Teresė, „Nebūtina daryti žygdarbių, visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile“.
Viskas paprasta, ar ne? Tam nereikia nei ypatingų vakarėlių ar blizgesio, kuris geriems dalykams, atjautai, suteikia beprasmio pasipūtimo. Užtenka paprasto, neafišuoto noro padėti, noro dalintis. Taip norisi kuklumo, paprastumo šioje srityje. Susiformavusio įpročio. Nieko ypatingo aš ir nepadariau – tiesiog mano, mano draugų, kolegų svajonė duoti ir dalintis, sutapo su keleto vaikučių svajonėmis gauti. Yra daug gerų žmonių. Ir čia Lietuvoje, ir užsienyje.
Man didžiausia dovana buvo, kai pernai gavęs mano dovanėlę, vaikas nusifotografavo prie savo kalėdinės eglutės su dovanėle ir nuotrauką atsiuntė man. Jo akys buvo be galo laimingos, pilnos ašarų. Tai ir aš pravirkau. Iš laimės. Ačiū jam.
Už viską norėčiau padėkoti savo kolegoms ir, žinoma, savo šeimai“.
Ši emigrantės Eglės istorija paprasta, neįmantri, be uždirbtų milijonų, be stebuklingo praturtėjimo ar karjeros šuolio. Bet ji puiki, tiesa?
Gražių, šiltų, pačių pačių nuostabiausių jums švenčių.
