Truputis mistikos
Į Ulan-Ude traukiniu atbildame anksti ryte. Nepaisant ankstyvo meto, mus stotyje pasitinka būsimų dviejų dienų vedlys Aleksejus. Kad būtų aiškiau, Aleksejus ne tik kad artimiausiomis dienomis bus mūsų gidu, jis dar yra ir šamanės, su kuria mes derinome susitikimą dar Lietuvoje, sūnus.
Mistika pakvimpa jau išlipus iš traukinio. Nežinia kaip, Aleksejus tiesiu taikymu prieina prie mūsų ir prisistato. Nors tokių kaip mes su kuprinėmis iš traukinio išlipa gausybė. Nusprendžiame, kad tai šamanizmo paslaptys. Trumpai aptariame dienų planą ir kuriam laikui išsiskirstome.
Taigi, prasideda naujasis mūsų kelionės etapas Buriatijos sostinėje Ulan-Ude. Buriatų tauta yra kilusis iš mongolų genties. Šiuo metu Buriatijoje gyvena apie 1 mln. šios tautos atstovų. Turi savo kalbą, savo gilias tradicijas ir šiaip yra malonūs simpatiški, kaip vėliau pamatėme – labai išsilavinę ir kultūringi, žmonės.
Šio etapo tikslas yra bent paviršutiniškai susipažinti su religine buriatų kultūra, kuri yra labai turtinga ir įdomi. Faktas, kad visos šios kelionės mintis atsirado būtent iš religinių dalykų. Išgirdome apie vienuolį Itegelovą (apie jį – vėliau), kurį žūtbūt norėjome pamatyti gyvai, be to, vis neapleido sena svajonė susitikti ir pabendrauti su tikru Sibiro šamanu.
Žinoma, pačios šventyklos išpuoštos budistams būdinga simbolika, architektūra gana sudėtinga, puošni. Tačiau traukia šis dacanas gausybę žmonių tuo, kad vienoje iš šventyklų lotoso pozoje sėdi budistų vienuolis, Pandito Hambo Lama Itegelovas. Anot budistų bendruomenės, jis lotoso pozoje jau nuo 1927 m. Ir jo būsena nėra mirusio žmogaus.
Sakoma, kad tai savotiška meditacijos būsena ir kad tai įrodo nepaaiškinami procesai kūne. Kūnas tvarus, retsykiais išmušamas prakaito, kūno ląstelės tarsi gyvos. Sunku vertinti šį fenomeną. Į vienuolio šventyklą, sumokėjus 200 rublių (apie 3 Eur), įleidžia tik trumpam, kūnas patalpintas stiklo vitrinoje. Nei paliesi, nei pajausi.
Iš šventykos išėjau su šiokia tokia skepticizmo gaidele apie visą Itegelovo legendą, rodomą filmuose, aprašomą straipsniuose. Galbūt tai tikėjimo klausimas, kurio manyje tuo momentu kažkodėl pritrūko.
Parodė stebuklą
Kita stotelė – stepėse įkurtas gydomųjų šaltinių kompleksas – stiprios energetikos vieta. Jo įkūrėju laikomas būtent vienuolis Itegelovas. Daugybė sunumeruotų šaltinių, kuriuos buriatai vadina aršanais. Kiekvienas jų gydo ar stiprina skirtingus organus bei organų sistemas. Kai kurių šaltinių vandenį galima gerti, kitų vanduo tinka tik apsiplovimui, kompresams.
Važiuojam toliau iki šamanų pamėgtos vietos, kurioje vyksta įvairios šamanų šventės, apeigos. Čia imame Aleksejų kamantinėti apie šamanizmą, jo ištakas. Sužinome, kad anksčiau kiekviena buriatų giminė privalėjo turėti šamaną. Giminė be šamano – tai ne giminė. Jei žmogus giminėje turėjo „dovaną iš aukščiau“ , jis privalėjo prisiimti atsakomybę ir tapti giminės šamanu.
Namuose – daugybė amuletų, simbolių. Pradžioje bendravimas buvo labai formalus, matomai pagal visus šamaniškus kanonus. Uždavėme mums rūpimus klausimus, gavome atsakymus. Būsiu atvira, misticizmo atsakymuose bei šamaniškuose komentaruose, patarimuose tikrai buvo daug. Jėgos taip pat. Kadangi kaip ir dauguma žmonių į tai, ko negaliu paaiškinti, visada žiūriu su dvejone, negaliu kategoriškai vertinti, kiek tame buvo (ne)tiesos. Tačiau skepticizmas, kurį jaučiau Ivolgino dacane, pas šamanę Nadią išgaravo. Visgi, kažką jie turi, tie šamanai. Po formalaus ritualinio bendravimo šamanė atsipalaidavo, mes taip pat. Likome dar kokiam pusvalandžiui lengvo, malonaus ir įdomaus pokalbio.
Aplankė negrįžusius lietuvius
Po susitikimo su buriatų šamane aplankėme dar vieną budistų, Rinpoče Bagša, dacaną, įsikūrusį ant kalno, nuo kurio atsiveria viso Ulan–Ude miesto panorama. Šis vienuolynas buvo visai kitoks nei pastarasis lankytas. Skoningai išdėstyti pastatai, sutvarkyta aplinka, tobula švara. Aleksejus šypsojosi – vienuolynas, pritaikytas vakariečiams. Išties, jame jautėmės kiek jaukiau. Ko gero, teisybė, kad esame labai pripratinti ir reiklūs materiniam komfortui, net ir šventyklose...
Antrąją dieną aplankėme dar pora dacanų, jų Ulan-Ude bei aplylinkėse yra išties nemažai. Na, o baigę religinę tematiką, nuvykome į etnografinį muziejų po atviru dangumi. Muziejaus idėja labai panaši į mūsų Rumšiškių etnografinį ansamblį. Tik mastelis visai kitas. Tai vienas didžiausių Rusijos muziejų po atviru dangumi ir išsidėstęs 37-iuose hektaruose. Jame eksponuojamas įvairių laikų Baikalo tautų etnografinis paveldas, įsikūręs nedidukas zoologijos sodas, įkurdinti Baikalo kraštų laukiniai žvėrys ir paukščiai. Muziejus tikrai vertas dėmesio, tačiau gyvūnus mylintiems žmonėms zoologijos sodo lankyti nepatarčiau. Sunku žiūrėti į ankštuose narvuose įspraustus, stresuojančius, kai kuriuos net susižalojusius ir pagalbos nesulaukiančius gyvūnus, kurie natūralioje gamtoje laikomi karališkais.
Aplankę religinius, kultūrinius Ulan-Ude objektus, savo ekskursijas su Aleksejumi baigiame. Padėkojusios už šaunią kompaniją ir pagalbą aplankant įdomias vietas, atsisveikiname ir skubame į „Draugystės namus“. Čia laukia sutartas susitikimas su Ulan-Ude lietuvių bendruomenės pirmininku, ponu Bernardu. Neapsakomas jausmas užplūsta už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos išgirdus „laba diena“.
Įdomu viskas – pasakojimas iš pirmų lūpų apie gyvenimą tremtyje, pasilikimo Sibire priežastys, o taip pat šiandieninis lietuvių bendruomenės gyvenimas. Ulan–Ude lietuvių bendruomenė nėra tokia didelė – apie 300 narių. Deja, bet lietuviškai kalbančių bendruomenės narių mažuma. Senieji kalbą primiršę, o jaunesnieji lietuviai, čia gimę ir augę, tiesiog lietuviškai niekad nekalbėjo. Nepaisant to, bendruomenė su p.Bernardu priešakyje lyg žarstekliu žarsto lietuvybės dvasią, tremtinių atminimą ir neleidžia nueiti užmarštin mūsų tautos daigui, per prievartą sudaigintam Sibiro krašte.
