Pretekstų pabambėti ant likusių tėvynėje, bent jau mano giminaičiai, randa visada.
Gali pagalvoti, kad pagyvenę užsienyje jie iškart virto ekspertais, žinančiais kaip mums čia tvarkytis.
Gali pagalvoti, kad pagyvenę užsienyje jie iškart virto ekspertais, žinančiais kaip mums čia tvarkytis.
Moko gyventi
Purkštauja dėl kainų prekybos centruose, vis primena: „O, pas mus tai šitas daug pigiau!“ Ir nepamiršta pridėti, kad mes patys dėl to kalti. Nes leidžiamės, kad mus maustytų kaip mažvaikius.
Pasak jų, užsienyje tokie prekybos centrai jau seniai būtų sulaukę pirkėjų boikoto ir paspringtų savo užkeltomis kainomis. Jau užsienyje tai jiems pirkėjai tikrai būtų parodę iš kur kojos dygsta.
Jei renkama nauja valdžia, tai mes kalti, nes išrenkam kažkokius ne tokius. Jie, gyvendami užsienyje, tai tikrai žino, kokia valdžia mums būtų geriausia. Jei jie gyventų Lietuvoje, tokią valdžią išrinktų, kad seimūnai dirbtų kaip bitės. Nei rietųsi, nei vogtų, nei sukčiautų, nei blogų įstatymų priimtų.
Jei tik Seimas paskelbia kokį piktinantį sprendimą, trumpam grįžę giminaičiai negaili patarimų. Pasak jų, jei tai vyktų užsienyje, liaudis tuoj išeitų į gatves su transparantais, pastatytų netinkamą valdžią į vietą, net dulkės rūktų. O mes – tai tikra avinų banda. Leidžiamės, kad visi, kas netingi, jotų mums ant sprando.
Jei prabylam apie mediciną ir gydymą, tai jie „tokius, atsiprašant, daktarus užtampytų po teismus“. Tik kažkodėl mieliau važiuoja čia, kai iškyla sveikatos problemų, ar reikia susitaisyti dantis.
Žmonės nereikalauja didesnių algų – durniai, ypač jei su aukštuoju išsilavinimu, nes kas gali dirbti už tokį atlyginimą, Anglijos fabrike paprasti darbininkai užkala trigubai daugiau.
Žmonės reikalauja didesnių atlyginimų - ir vėl durniai, nes, matot, neteisingai reikalauja. Apskritai nemoka gyventi. Imtų vieną kartą visi, išvažiuotų darinėti Norvegijoje žuvies, iškart pasijustų žmonėmis.
Liko tik kvailiai
Ilgiau pasiklausius kartais pasidaro net truputį koktu. Ypač tada, kai pusseserės pradeda aiškinti, kad beveik visa Lietuvos gerovė laikosi ant emigrantų siunčiamų į namus pinigų. Jau be tų eurų ir svarų, mirtume badu. Visi. Pradedant pensininkais ir baigiant mažais vaikais.
Per paskutinį giminaičių apsilankymą susikapojau su broliu ne juokais. Išsiskyrėme piktuoju. Aišku, to labai gailiuosi, bet tąsyk nepajėgiau nutylėti.
Kai jis išgėrė porą skardinių alaus (aišku pastebėjęs, kad Vokietijoje, kur jis dabar dirba ir gyvena, alus perpus pigesnis), vėl pradėjo savo kalbą: „Jūs nemokat gyventi, kas turėjo proto, seniai išvažiavo, o Lietuvoje liko vien alkoholikai, vagys ir durniai“.
Užsiutau. Paklausiau, kuriai kategorijai tada priklauso mūsų tvarkinga, dirbanti ir vaikus auginanti šeima. Ar mes jo supratimu alkoholikai, ar vagys, ar tiesiog durniai?
Nors abu su vyru dirbam, uždirbam neblogai, gyvenimu nesiskundžiam. Priminiau, kad buvo toks laikas, kai brolis skolinosi iš mūsų pinigų, kad galėtų išvažiuoti ir įsikurti. Mes iš jo nė cento nepaprašėme.
Pasiūlymas supykdė
Pasakiau – jei jis gyvendamas užsienyje žino, kaip padaryti, kad Lietuvoje gyventi būtų geriau, tegul grįžta ir daro. Jei jau toks protingas ir tiki, kad gali kažką gimtojoje šalyje pakeisti, pirmyn. Žalia šviesa. Atvažiuok, pasilik ir keisk į sveikatą.
Pasakiau – jei jis gyvendamas užsienyje žino, kaip padaryti, kad Lietuvoje gyventi būtų geriau, tegul grįžta ir daro. Jei jau toks protingas ir tiki, kad gali kažką gimtojoje šalyje pakeisti, pirmyn. Žalia šviesa. Atvažiuok, pasilik ir keisk į sveikatą.
O jei nori ir toliau dirbti užsienyje, nustok mums aiškinti, kaip mes turime gyventi ir tvarkytis.
Aišku, jis baisiausiai įsižeidė. Aišku, išėjo trenkęs durimis.
Po to pokalbio susitaikėm, bet kol kas bendraujam labai šaltai. Tikiuosi, kad iki vasaros atostogų jis apgalvos mano žodžius ir nežiūrės į likusius Lietuvoje su savotiška panieka.
