Medikus perspėjo dėl liūdnų pasekmių: „Ne laikas grasinti streikais“

Vien tik matyti ir žinoti, kad gyventojai bėga, palieka miestą ar šalį, emigruoja, neužtenka. Nes nestabdoma emigracija priveda prie liūdnų pasekmių.

O liūdnos pasekmės yra tokios, kad paskambinus į Detroito policiją ar greitosios pagalbos stotį jūs galite išgirsti, kad policijos ekipažo teks laukti pusvalandį ar valandą arba jis apskritai neatvažiuos, kaip ir greitosios automobilis, nes nėra lėšų, nėra darbuotojų. Viena bėda sukuria kitą bėdą.

Perskaičiau Lietuvos spaudą, kad emigracija Lietuvoje šiemet tik didėjo ir nemažėja jau 20 metų. Šalis prarado beveik 30 proc. šalies gyventojų, ir man nebuvo malonu matyti tuos skaičius, nes ateityje laukia tikrai juodi debesys horizonte.

Lietuvos politikų poziciją aš supratau taip, kad jie beviltiškai nuleidę rankas, nusiminę ar išsigandę patys, bijo net pripažinti, kad nieko negali padaryti.

Jei krašto apsaugai yra skiriama 2 proc. nuo BVP, tai emigracijai ir jos stabdymui – 0 proc., apsiribojama tik gražiais pažadais vienas kitam.

Ir kaip suprantu, lėšų šalis neturi, nes valstybė turi išmokėti milijardines skolas dar daug daug metų į priekį, nenuostabu, emigracijai stabdyti lieka 0 lėšų.

Papildomų mokesčių įvedimas verslui ir gyventojams, kaip supratau, gali baigtis liūdna pabaiga – verslas išsikels, užsidarys, padidės dar labiau emigracija.

Ir kiek suprantu, Lietuvos gyventojai mato tą beviltiškumą, lyderiavimo trūkumą, ir tiesiog palieka šalį be jokių sentimentų.

Taip kad metas medikams realiau pažiūrėti į situacija, kad čia nėra tinkama vieta ir laikas kelti savo sąlygas valstybei ir grasinti jai streikais, nuo to nepasikeis niekas.

Negražiai elgiasi ir verslininkai, mažai rodo iniciatyvų ir trūksta ugnelės jų akyse, mažai sukuria naujų darbo vietų.

Be abejonės, didžiausia atsakomybė gula ant šalies politikos lyderių pečių – jie yra atsakingi už savo darbą ir turi jį atlikti puikiai.

Aš puikiai suprantu ir šalies politikos lyderius, nes jiems emigracijos problema yra per didelė, neįkandamas riešutas.

Bet tokių ir panašių problemų buvo Lietuvos šalies istorijoje, tad jei tų laikų politikai ar lyderiai sugebėjo jas suprasti ar išspręsti – kuo dabartiniai politikai blogesni?

Lietuvos politikai negali sustabdyti emigracijos šalyje, negali net sustabdyti jos apskrities lygiu, negali sustabdyti jos net miestuose.

Ką jie gali, tai tik pabandyti sustabdyti ją mažoje savivaldybėje ir pažiūrėti, ką ir kaip reikia daryti, kad nors iš jos nebėgtų žmonės.

Tokiam mažam administraciniam vienetui nereikia daug lėšų, pilotine-eksperimentine tvarka būtų pakeliami atlyginimai medikams, policininkams, gaisrininkams, kitiems valstybės tarnautojams.

Šalis negali pakelti atlyginimų privačiam sektoriui, bet gali padėti jaunoms šeimoms su kitais instrumentais – vaikų priežiūra ar lengvatinėmis nekilnojamojo turto įsigijimo sąlygomis.

Tikrai, valstybė išgalėtų nupirkti namus ar skirti lėšas, juos renovuoti, apgyvendinti jaunas šeimas lengvatinėmis sąlygomis, tokios, kokios egzistuoja Vakarų šalyse.

Man nemalonu buvo matyti, kad Lietuvoje nėra net pašto dėžučių gatvėse – nuo to reikia pradėti statyti Lietuvą, o ne nuo kosminių idėjų.

Sutvarkius vieną mažą regioną, šalies politikai suprastų, išmoktų, pažintų, kaip sutvarkyti visą šalį, turėtų suvokimą, kiek kainuoja vieno regiono sutvarkymas ir kiek kainuotų visos šalies?

Manau, ir medikai, ir emigrantai, ir vietos gyventojai tikrai palaikytų šią iniciatyvą ir prisidėtų, morališkai palaikytų, padrąsintų politikus: „Prašome, sutvarkykite nors vieną mažą žemės plotelį“.

Tada ir pakalbėsime, padiskutuosim, ką ir kaip daryti su likusia Lietuva, ar ne?
 Nes, patikėkite, nieko nedarant Lietuvos labai greitai lauks Detroito likimas.

Žydrūnas, Jungtinė Karalystė