Ne, aš nesu architektas ar menininkas. Esu eilinis vilnietis, kuris dažnai mėgo vaikštinėti po Lukiškių aikštę.
Mėgau sėdėti ant suoliuko pavėsyje po medžiais ir skaityti knygą. Arba žiūrėti į skubančius žmones. Arba kaip po pievą laksto mano vaikai. Arba tiesiog klausytis medžiuose čiulbančių paukščių.
Kartais, jei būdavo gražus oras, su kolegomis surengdavome ant žolės pikniką ir papietaudavome arba pavakarieniaudavome.
Žinoma, nereikėjo tikėtis britų Trafalgaro, Venecijos Šv. Morkaus aikštės ir tikrai ne Niujorko „Times“ skvero vaizdų.
Labai tikiuosi, kad pavasarį sužaliavus žolei Lukiškių aikštė bus nors šiek tiek šviesesnė. Tačiau prisimenant, kokia ji žalia ir gyva buvo kadaise, ir kokia nuskusta ir plika tapo dabar, kyla noras verkti balsu.
