Žadėto darbo negavo
Du mėnesius bendravau su tarpininku. Dėl darbo įtikino, prižadėjo gerą gyvenimą ten – reikėjo pakuoti mišrainę. Darbas geras, uždirbti galima. Išvažiavau.
Atvykau į tą salą, pasiėmė mane tarpininkas, atvežė į butą. Bute kalnas šiukšlių, paliktų prieš tai gyvenančių žmonių.
Kambaryje buvo tikrai minusinė temperatūra – kvėpuoji ir matai, kaip dūmai rūksta iš burnos. Kitą dieną nuvažiavome į agentūrą. Praėjau testą. Kalba -2. Nusiuntė į kiaulių fabriką Balimenoje.
Stumdė skerdieną
Teko stumdyti kiaules. Per dieną 3500 kiaulių reikėjo sustumti į šaldytuvus. Jau po dviejų valandų darbo rankos pradėdavo drebėti nuo sunkumų. Jausmas, lyg sirgtum Parkinsono liga. Darbas buvo kaip vergovėje. Ypač sunkios kiaulės svėrė po 110 kilogramų. Aš pats – 70.
Reikėjo sustumdyti į šaldytuvus pagal rūšis – į Japonija vieną, į Tailandą kitas. Skerdiena keliaudavo į skirtingas šalis.
Po savaitės darbo stumdant kiaules pradėjau nebejausti rankų, vėliau kojų. Jos drebėjo, buvo sunku. Po dviejų savaičių pamačiau, kad rankų oda trūkinėti pradeda. Pasakiau anglui pačiam stumdyti tas kiaules ir išėjau.
Elgėsi kaip su šunimis
Netrukus paskambina firmos atstovai klausti, kodėl išėjau. Paaiškinau, kad labai sunkus darbas. Tada nusiuntė į kitą cechą. Ten – vien lenkai. Jie geri žmonės, tik labai bijo rusų. Jei sakai, kad esi lietuvis, niekas fabrike nesisveikins ir rankos neišties.
Tame ceche teko dirbti su Airijos atstovais ir anglų prižiūrėtojais, kurie su darbininkais elgiasi kaip su šunimis.
Ten, kur lietuvis, ten problema. Buto tarpininkas nakvynę suteikia už 70 svarų per savaitę. Tik ten ne namai, o kiaulide, kurioje reikia gyventi po 5 žmones.
Tautiečiai darosi iš saviškių sau pelną. Jei norėsi išeiti iš buto, būsi išmestas į gatvę, kur tave pasiims policija ir išveš į pabėgėlių centrą, kur kas antras nusižudo. Nevažiuokite pagal skelbimus į užsienį, – pasitikėkite tik labai gerais draugais, nekartokite mano klaidos. Nepasitikėkite skelbimais apie gerą gyvenimą svetur. Šiaurės Airijoje yra tikras pragaras.
