Jau ne pirmą kartą vaikams, ir mums su vyru, tenka kovoti su utėlėmis. Pirmą kartą sūnus jų parsinešė dar lankydamas darželį. Tada mums buvo šokas. Tragedija. Gėda. Jaučiausi siaubingai, galvojau, kad aplinkiniai manys, jog neprižiūriu savo vaiko. Verkiau visą vakarą šukuodama ir visokiausiais tepalais tepdama visų šeimos narių galvas.
Suprasčiau, jei tai būtų stovyklos, kuriose susirenka ir asocialiose šeimose augantys vaikai. Tačiau stovyklos tikrai nėra pigios, jos gerai patuština tėvų pinigines. Nepasiturinčiai gyvenantys tėvai negali sau leisti ten vežti vaikų. Tačiau vėliau supratau, kad utėlės nėra tik asocialių šeimų problema. Tai – visų socialinių grupių problema.
Aš neabejoju, kad tokius siurprizus savo vaikų galvose radę kiti tėvai taip pat isterikuoja ir panikuoja, kaip ir aš. Galbūt dėl tos pačios gėdos ir nepraneša mokyklos vadovybei, jog jų vaikai turi utėlių. Gėdą ir patyčias užsitraukti galima kelioms kartoms į priekį, tuo jau įsitikinau pati...
Todėl pas vieną vaiką randa parazitų – patyliukais išsigydo, randa pas kitą – irgi patyliukais išsigydo. Ir taip patyliukais utėlės keliauja per mokyklas, darželius, stovyklas, žaidimų aikšteles.
Kiek esu girdėjusi, užsienyje apie tokius nekviestus gyventojus mokyklos ar darželio valdžiai nepranešę tėvai gali užsitraukti baudą iki kelių dešimčių tūkstančių eurų.
Galbūt reikėtų tokios administracinės nuobaudos ir mūsų kukliesiems tėveliams? Galbūt taip galėtume įveikti šiuos tyliai ir begėdiškai besidauginančius parazitus...
