Profesinės mokyklos mokytoja apgailestauja – atsikratyti mirusių sielų nepavyko

ŠMM aiškino, kad taip sumažės „mirusių sielų“, nebebus mokinių, kurie mokosi trečią, ketvirtą, penktą kartą. Bet ar tikrai sistema be trūkumų?

Esu profesinės mokyklos mokytoja ir dalyvauju priėmimo komisijoje. Matau, kokie nesusipratimai vyksta su stojančiaisiais. Pirmasis jų – priėmimo ir pasirinkimų tvarka. 

Daug mokinių tikėjosi, kad priėmimas vyks taip, kaip į aukštąsias mokyklas. T.y. pasirinkus kelias specialybes bus išsiųstas pakvietimas į pirmąją, jei ten nepateks į antrąją ir t.t.

Bet stodami į profesines jie turėjo per kelias dienas apsispręsti, kurią specialybę renkasi. Pranešimus gavo tik el. paštu. Ar daug mokinių, ypač baigusių pagrindinę mokyklą, seka savo el. paštą? Pasirodo, tikrai ne visi. Ir ką patarti tokiam mokiniui? Tik laukti antro stojimo etapo, bet dažnai į mokinio norimą specialybę jau nebėra vietų.

Keisti prioritetai
 
Antra problema: nesuprantama konkursų tvarka. Taip, net norint patekti į kai kurias profesinėse mokyklose ruošiamas specialybes vyksta konkursai, kartais trys mokiniai pretenduoja į vieną vietą. Iki šiol profesinės mokyklos, matydamos, kad mokinių daug, formuodavo papildomą tos specialybės grupę. 

Tai kaip paaiškinti nepatekusiam tokį dalyką, kodėl jis, šiemet baigęs mokyklą, nepatenka mokytis norimos specialybės, bet patenka mokytis žmonės, turintys kolegijos, universiteto išsilavinimą, kartais ir ne vieną, arba net baigę magistrantūrą? 

Pvz. į vieną mūsų mokyklos rengiamą specialybę tokių nepatekusių daugiau kaip pusė iš visų nepraėjusių konkurso, bet sėkmingai mokysis mokiniai, gimę 1974, 1958, 1980 metais. 

Negaila, tegul mokosi, bet gal tik tada, jei liks vietų. Juk jie jau turi specialybes, dažnas ir šeimą, beveik visi darbą, todėl atėję akcentuoja, kad negalės lankyti visų pamokų būtent dėl išvardintų priežasčių. 

Trečia problema: baigusių pagrindinę mokyklą priėmimas mokytis. Kai kurios mokyklos, matyt, nenorėdamos prarasti mokinius, nenutraukė su jais sutarčių. Tokie mokiniai gavo pakvietimus, bet negali sudaryti sutarčių. 

Taip pat tik pagrindinę mokyklą baigę mokiniai, tie, kurie nepatenka mokytis į pasirinktą specialybę, dažnai lieka be nieko: gimnazijose priėmimas jau baigtas, jie nebeturi kur dingti. 

T.y. baigęs dešimt klasių lieka arba be mokymosi vietos, arba turi ieškoti kažkokios mokyklos, kuri gal ir nuo namų toli, gal dėl kitų priežasčių nepriimtina. Stovi greta tokio pasimetusio vaiko ir jo ašarojančios mamos, kuri klausia, tai kur mums dingti, ir nežinai, kaip paguosti. Lieka vienintelis siūlymas – bandyti per papildomą priėmimą, gal pasiseks. 

Mokslo metai prasideda rugsėjo 1 dieną, bet profesinės mokyklos priėmimo rezultatus žinos tik rugsėjo 15 dieną. Matant, kiek ateina tokių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepateko per pirmą priėmimo etapą, aišku, kad stojančių bus daug. 

Bet beveik visos profesinės mokyklos moko pagal modulines mokymo programas. T.y. nebaigęs vieno modulio mokinys negali mokytis kituose. Įvadinis modulis trunka maždaug dvi savaites. Vadinasi, realiai tie mokiniai, kurie pateks į norimą specialybę per antrą priėmimo etapą, nebegali mokytis toliau. O gal mokykloms neorganizuoti pamokų tas dvi savaites? 

Taigi buvo norima, kaip geriau, išėjo kaip visada. O kalti lieka mokyklų komisijų nariai, kurie turi ir gesinti konfliktus, ir išklausyti nusiskundimų, o kartais ir gražių „epitetų“.

***

Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas prof. dr. Pranas Žiliukas komentavo, kad šiemet priėmimas į profesinio ugdymo įstaigas pirmą kartą vyko centralizuotai ir elektroninėje terpėje. 

„Pavedimą vykdyti tokį priėmimo gavo Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO), jau turinti 18 metų patirtį organizuoti bendrąjį (centralizuotą) priėmimą. 

Iššūkis nemenkas visiems priėmimo dalyviams, tačiau centralizuotas priėmimas padeda ne tik šiuolaikiškai elektroninėje terpėje atlikti visus veiksmus, mažina popierizmą, nereikalauja važinėjimo į įstaigas, bet ir užtikrina procesų skaidrumą.

Valstybės institucijos ir visuomenė turės aiškų vaizdą, kokia tikroji trauka mokytis atskirų profesijų, kokia situacija regionuose, ar racionalus profesinio mokymo įstaigų tinklas, ar valstybės finansuojamų vietų planavimas atitinka valstybės ir jos regionų interesus, ar nėra prirašinėjimo ar veiklos imitavimo. 

Ko gero, su didesniu iššūkiu susidūrė pačios profesinio mokymo įstaigos, o ne stojantieji, siekiantys įgyti pirmą savo gyvenime profesinę kvalifikaciją. Jau per pagrindinį priėmimą, vykusį visą vasarą, paaiškėjo, kad pirmosios kvalifikacijos siekiančių asmenų šalyje ne tiek daug kaip buvo manyta ar rodė oficialioji statistika. 

Be turinčių teisę į pirmąją kvalifikaciją asmenų su aukštuoju išsilavinimu (paradoksalu, bet pagal galiojančius teisės aktus jie priimami į ilgai trunkančias programas kartu su tik vidurinį išsilavinimą turinčiais asmenimis), kurių sulaukėme apie vieno tūkstančio, naujokų be jokios kvalifikacijos šiemet kol kas kviečiama tik šiek tiek daugiau kaip 12 tūkst. 

Visi kiti prašymų teikėjai jau turi bent vieną profesinę kvalifikaciją, o 1,5 tūkst. jau turi dvi ir daugiau profesinių kvalifikacijų, įgytų valstybės lėšomis.

Kadangi valstybė suplanavo daugiau kaip dvidešimt tūkstančių vietų profesiniam mokymui, šie asmenys dėl valstybės finansavimo savo mokymuisi galės pretenduoti per papildomą priėmimą, kuris vyks pirmąsias dvi rugsėjo savaites. 

Priėmimui taikoma sistema skiriasi nuo tos, kuri taikoma aukštajam mokslui, nes pastarajame priėmimas vyksta pagal krepšelio schemą, t. y. taikant laisvosios rinkos principus. 

Tuo tarpu į profesinio mokymo įstaigas priimama pagal jų programoms paskirtas kvotas. Vakarų šalyse taip pat įprasta kvotų sistema ir neatsiduodama prioritetų loterijai, o galutinai apsisprendžia stojantysis, jei sutikimą jį priimti pareiškė kelios įstaigos. Tiesiog reikia turėti savo nuomonę ir rinktis. Ar sudėtinga tai padaryti mokiniui? Akivaizdu, kad ne. 

Iš 13 722 pirmosios kvalifikacijos siekiančių asmenų norimą programą pasirinko 13 133 asmenys, vadinasi, naudojimasis elektroniniu paštu ar SMS žinutėmis, prisijungimas prie informacinės sistemos problemų jiems nesukėlė.

Kita vertus, akivaizdu, kad reikia atlikti nemažą šviečiamąjį darbą, kad priėmimo elektroninėje terpėje veiksmų ir priėmimo kriterijų išmanymas bendrojo lavinimo mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose taptų įprastu dalyku.

Profesinio mokymo įstaigose būta nemaža ir klaidingo įvaizdžio, kuris išsisklaido tik realiai vykdant procesus, o ir bendradarbiaujant taip pat. Toli gražu ne visi mokymo įstaigų darbuotojai laiku susipažino su naujais teisės aktais ar mokymų medžiaga, todėl nuogąstavo dėl jau išspręstų dalykų. 

Glaudžiai dirbant ir LAMA BPO, ir Švietimo ir mokslo ministerijai globalios ar lokalios problemos buvo sprendžiamos ir buvo išspręstos nedelsiant. Galima suprasti, kad profesinio mokymo įstaigos galėjo gana laisvai interpretuoti patvirtintą priėmimo planą, dabar gi jis turės būti parengtas ir suderintas laiku, o jo korekcijos pagrįstos.

Čia turi būti paisoma ir viešojo intereso. Kriterijai, pagal kuriuos vykdomas konkursas į paklausias programas, aiškiai nustatyti ministro įsakymu. Jokių amžiaus ribojimo ar kitų diskriminacinių kriterijų nėra ir negali būti, nesuteikta teisė ir priėmimo komisijoms subjektyviai spręsti apie asmens tinkamumą.

Mokymo sutarčių sudarymas irgi kompiuterizuotas ir tapo nesudėtingu bei sparčiu procesu. Per 4 darbo dienas pasirašyta daugiau kaip 11 tūkst. sutarčių, įstojusių duomenis automatiškai perkeliant į Mokinių registrą, ko dirbant rankiniu būdu nė nebūtų įmanoma įsivaizduoti. Tas faktas, kad mokinys dar neišregistruotas iš bendrojo lavinimo mokyklos, nesutrukdė sudaryti sutartį, tačiau išsiregistruoti teks, ŠMM paragino mokyklas tą kuo skubiau atlikti. 

Suprantama, tobulinti bus ką. Tam po priėmimo bus organizuojamas ne vienas susitikimas, teks koreguoti daugelį teisės aktų, pertvarkyti nemaža mokymo programų, atlikti daug aiškinamojo darbo“, – Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti prezidentas prof. dr. P. Žiliukas.