Medikų elgesys su draugu emigrantu lietuvę pribloškė: „Įsiutusi iki šiol“

Esu jauna mergina, gyvenu Lietuvos sostinėje. Mano antroji pusė šiuo metu gyvena Nyderlanduose, turi šios šalies pilietybę. Prieš atvykstant į Lietuvą kaip tyčia jam liepiau pasitikrinti, ar turi susitvarkęs sveikatos draudimo dokumentus ir ar jo Europos piliečio sveikatos draudimo kortelė vis dar galioja. 

Taigi, netikėtumams buvo pasiruošta jau iš anksto. Bet čia Lietuva, kaip sakoma, čia lietus lyja. Čia tokia magiška vieta, kur bet kurią dieną gali likti priblokštas. 

Vieną dieną vedžiojome mano šunį ir netyčia mano augintiniu truktelėjus pavadį, mano vaikino piršte liko visai menkas įbrėžimas. Vos plika akimi buvo galima įžiūrėti.

Pirmas dvi dienas jokių požymių nebuvo, bet trečią dieną pirštas buvo sutinęs dvigubai. Dezinfekavome vandenilio peroksidu, užtepėme vaistininkės rekomenduotu jodo tepalu ir apibintavome. 

Po poros valandų linija driekėsi jau iki pažasties. Infekcija smogė staigiai. Išsigandusi paėmiau už sveikos rankos ir kone tempte nutempiau savo vaikiną į Santariškių ligoninės priimamąjį. Vakaras buvo vėlus, tad kitokia mintis ir nešovė. Jau priėmimo skyriuje darbuotojos atrodė siaubingai suirzusios, kad atėjome pas jas. 

Joms maloniai išdėsčiau, jog žmogus ne Lietuvos pilietis ir jis čia nedeklaruotas, be to, vėlus vakaras, o Santariškės buvo arčiausiai. Joms tai nepasirodė svari priežastis. 

Registratorės paprašė mano draugo asmens dokumentų ir draudimo kortelės – mintyse apsidžiaugiau, nes kaip tik prieš atvažiuojant dar liepiau nepamiršti. Tačiau džiaugtis teko neilgai. Pasirodo, jog mūsų šalyje ši kortelė mažai ko verta. Iš to, ką man pasakė registratūroje, supratau, jog ji svari tuo atveju, jei tave suvažinėjo ar kažkas panašaus... 

Pasakė, kad priėmimas bus mokama paslauga. Tuo momentu buvau išsigandusi dėl visos patinusios, skaudančios ir paraudusios vaikino rankos, taip pat dėl kraupiai atrodančio piršto. Gal iš šalies ir atrodė juokingai, kad kreipėmės dėl piršto, tačiau atėjus tą naktį budinčiai medikei mano vaikino ranka visai nepasirodė juokinga. 

To vakaro akibrokštai nesibaigė ties mokamomis elementariomis pirmosios pagalbos paslaugomis. Daktarė išrašė antibiotikų ir liepė būtinai nusipirkti tą patį vakarą ir pradėti gerti. 

Bet jeigu jūs manote, kad tokiame moderniame Santariškių komplekse yra naktį veikianti vaistinė, tai gerokai apsirinkate. Su pakilusia temperatūra ir blogėjančia savijauta teko autobusu trenktis iki Ukmergės prekybos centre visą parą veikiančios vaistinės. Tada dar teko laukti taksi ir per visą miestą trenktis namo. 

Kita diena, ankstyvas rytas. Pora valandų numigę atėjome pas tą pačią medikę, kuri labai kruopščiai ir nuoširdžiai apžiūrėjo ir pertvarstė ranką. Su jos leidimu tądien išvykome į Klaipėdą. Ji liepė kiekvieną dieną nueiti į artimiausią ligoninę pertvarstyti ranką. 

Nuvykę į Klaipėdą po kelių valandų pastebėjome, jog paraudimas ant rankos ėmė plisti, nes Vilniuje apžiūrėjusi daktarė buvo apibrėžusi paraudimo ribas. Pradėjo kilti temperatūra. 

Kaip ir liepė medikė, jei situacija imtų blogėti, iš karto eiti į artimiausią ligoninę. Taip ir padarėme. Pėstute per kelias minutes atėjome į Respublikinę Klaipėdos ligoninę. 

Registratūroje moteriškei pasakiau situaciją, parodžiau visus popierius iš Santariškių. Ji pasakė eiti į laukiamąjį, bet perspėjo, jog tądien budintis chirurgas nieko gero nepatars. Po gerų dvidešimt minučių priėjo mūsų eilė. Chirurgui buvo nė motais, kad jo laukia pacientas. 

Aš jam riktelėjau, sakau, atsiprašau, bet priėjo mūsų eilė. Net neįėjus į kabinetą, koridoriuje jis paklausė, kas nutiko. Viską jam aiškiai ir trumpai išdėsčiau, ir jo atsakymas, pabrėšiu, rėkiant, koridoriuje, kitų žmonių akivaizdoje, buvo toks: „Jei ranka dvigubai nesutinusi ir nėra visa raudona, jei draugas nealpsta nuo 40 temperatūros, tai kokio daikto jį trukdome.“ 

Atsisukau į sesutę ir paklausiau, ar ji malonėtų bent pamatuoti temperatūrą. Ji maloniai sutiko. Temperatūra vis kilo, raudonis rankoje plito. Niekam nerūpėjo. 

Sutrikę ir priblokšti išėjome namo ir su siaubu laukėme rytdienos. Sesutė patarė vykti į Jūrininkų ligoninę, mat rytoj ji yra budinti ligoninė Klaipėdoje. Galvojau, kad tos istorijos, kaip senais laikais žmonės įsidurdavo pirštą ir likdavo be rankos, buvo praeitis. Bet Lietuvoje tai, rodos, labai įmanoma ir ėmiau bijoti blogiausio.

Antra diena uostamiestyje. Patraukėme į Jūrininkų ligoninę. Atėjus į priėmimo skyrių, registratūroje sėdinti moteris į mus pažiūrėjo kaip į kvailius ir su pašaipa balse pasakė kad atėjome ne ten, nes šiandien, pasirodo, budi ne Jūrininkų, o kitoje gatvės pusėje esanti Universitetinė ligoninė. 

Persiutusi su vaikinu nuėjau į priėmimo skyrių Universitetinėje ligoninėje. Įėjimo paieškoti dar gerai reikėjo, nes pagrindinis – užrakintas. Reikėjo eiti per personalo įėjimą prie greitosios pagalbos automobilių, ir jei ne vietiniai ligoniai, taip tikriausiai į vidų ir nebūtume patekę. 

Užėjus į vidų vėl neaišku. Paklausiau daktarų, kur registratūra. Niekas nesugebėjo išaiškinti. Po klaidžiojimo radau kabinetą su užrašu „tvarstomasis“. Pasibeldžiau. Pasitiko trys rūškani veidai. Kuo maloniau papasakojau situaciją, ir mums buvo liepta nueiti į laukiamąjį. Žmonių ligoninėje buvo nulis, mačiau pravėrusi kabineto 
duris, kad daktarai sėdi, geria kavutę, tačiau teko ilgai laukti, kol nutils jų kvatojimasis iš kabineto ir jie ateis pasiteirauti, kaip jaučiasi jau iš dviejų ligoninių išmestas žmogus. 

Atėjo chirurgas ir liepė eiti paskui jį. Nusivedė į tvarstomąjį, sutvarkė pirštą. Nieko nešnekėjo. Padėkojome, ir jis paklausė, kodėl atėjome į šią ligoninę. Pasirodo, anot Universitetinės ligoninės, šiandien budi Jūrininkai anapus gatvės. Man kilo klausimas, ar jiems šiandien visiems negera, ar jie šiaip tingi dirbti ir nieko nenutuokiančius pacientus mėto vieni kitiems kaip šiukšles. Dar jis pridėjo, jog tvarsčių keitimas – poliklinikų darbas ir daugiau ten geriau neiti. Įsiučio lygis – 10 iš 10. 

Trečia diena. Ranką persitvarstėme patys, nes nebenorėjome kęsti patyčių ir būti mėtomi iš vienos ligoninės į kitą kaip š... gabalas. Grįžus į Vilnių vakare nuvažiuojame į Santariškes, nes patiems sunkiai pavyko perrišti ranką. 

Mus pasitiko vėl nemalonios „tetos“ ir ypatingo malonumo chirurgas. Jis pareiškė: „Užsinorėjo mat, kad ranką perriščiau“. Nes juk visai nesvarbu, kad ranka atrodo baisiai. Visai nesvarbu, kad gresia realus kraujo užkrėtimas. Tylėdami ir visiškai beviltiškai jausdamiesi grįžtame su vaikinu namo.

Ketvirta diena. Anksti iš ryto nuvykstame į senąją Centro polikliniką, juk Klaipėdoje sakė, jog tai ambulatorijos darbas. Už poros minučių sužinome, jog chirurgai nebeturi laisvų vietų. Išeinu iš pastato ir surenku 112. 

Kone isterijos ištikta paklausiu, į kokią įstaigą turi kreiptis ne Lietuvos pilietis, jei jam baigia nukristi ranka? Moteris aname ragelio gale pasakė, jog tai šimtu procentų Santariškių priėmimo skyriaus atsakomybė. 

Nuvažiavome ten ir randame budint tą patį mus pasiuntusį chirurgą. Registratūroje pasakiau, kad 112 liepė čia atvykti, šį kartą priėmė be problemų. Tik pasakė, jog paslauga – mokama, nes tai jau nebe pirmo skubumo situacija. 

Sutvarkė pirštą, ištraukė dreną ir leido toliau gydytis namuose. Išrašo laukėme ilgiausiai, belaukiant prie tvarstomojo ant lovos atvežė kritinės būklės moterį. Šalia jos – persigandęs vyras, moteris dūsta, tiesiog springsta, ištikta kažkokio priepuolio. Prie jos per visą tą laiką joks gydytojas nė nestabtelėjo. 

Supratau, kad ne mes čia vieni niekam nerūpime. Galiausiai nuėjome susimokėti už paslaugą. Pamačius sąskaitą nustėrau. 50 eurų už paprasčiausią pertvarstymą. Mokėjimo pavedimą atlikusi moteris padavė neaiškų čekį su sumokėta suma ir nieko konkretaus. 

Paklausiau, kokį man čia popiergalį kiša? Šiaip ne taip išreikalavau dokumentų už procedūras kopijų ir normalaus sąskaitos išrašo. Nes dar neaišku, kokių staigmenų iš draudimo sulauks mano vaikinas, grįžęs į Nyderlandus. Iš Vakarų Europos atvykęs žmogus mūsų gydyklomis buvo tiesiog pasibaisėjęs. 

Toliau gydymą tęsėme namuose, jis truko tikrai ilgai. Taigi, nors viskas ir prasidėjo su, atrodo, visai menku įbrėžimu, galėjo baigtis ir žudikišku kraujo užkrėtimu. Ir tai ne mūsų, o medikės žodžiai.  

Mums tik pasisekė, kad pirmosios medikės paskirti antibiotikai suveikė. Mus pirmai priėmusiai Santariškėse budėjusiai plastikos chirurgei Gabrielei Latakaitei esame labai dėkingi, nes iš visų apeitų gydymo įstaigų ir gydytojų ji buvo vienintelė, kuri elgėsi kaip tikra profesionalė. Bet, visų svarbiausia, ji buvo nuoširdi ir žmogiška. Tokia, koks ir turėtų būti kiekvienas daktaras – rūpestingas ir norintis padėti.  

Tačiau po šios patirties likau visiškai nusivylusi mūsų gydytojų elgesiu. Viena profesionali chirurgė prieš bandą mužikų. Aš tikrai puikiai suprantu, jog mediko darbas yra beprotiškai sunkus, tačiau neetiškas elgesys su pacientais man yra nesuprantamas. 

Pati dirbu aptarnavimo sektoriuje ir žinau, kokie neužjaučiantys ir įžūlūs žmonės gali būti, tačiau vis viena su jais elgiuosi maloniai, net jei akys jau ir merkiasi nuo keliolikos valandų darbo. Asmeninės bėdos negali būti priežastis, kodėl su pacientais elgiamasi kaip su gyvuliais. 

Pasidalinti savo patirtimi privertė dar ir įvykis šeimos gydytojo kabinete. Buvau užsirašiusi pas moterų daktarę 14.30 val. 

Atėjau laiku ir mane pasitinka jau nepatenkinta sesutė ir siaubingai pikta daktarė. Pasisveikinu ir man liepia užeiti. Sako, kodėl jūs vėluojate pusę valandos? Aš sutrikusi. Juk telefonu sakė 14.30 val., tokiu laiku ir atėjau. 

Pasirodo, sesutė popieriuose užrašė pusė valandos anksčiau. Ir jei manote, kad kas nors atsiprašė, tai labai klystate. Daktarė manimi nepatikėjo, liepė greitai sakyti, kuo skundžiuosi. Man liežuvis užsikirto, kažką išmekenau. 

Už rankos nutempė iki apžiūros lovos, piktai pamaigė pilvą, vis skubino mane sakyti, kuo skundžiuosi. Net normaliai neapžiūrėjo. Vietoj to, kad klausytųsi, dėl ko atėjau, vis kartojo, kad tuoj ateis besilaukianti pacientė ir man liepė skubintis. Taip ir visko nespėjau pasakyti. Išstūmė iš kabineto, eilėje dar nieko nebuvo. Man šoko būsenoje besivelkant švarką, pro duris įėjo minėtoji pacientė. 

Daktarė prie manęs jai pradėjo sakyti „atsiprašau, čia tokia pacientė buvo, vėlavo siaubingai, atsiprašau, kad teko laukti“. O ji dar pro duris vos spėjusi buvo įeiti! Kažkoks košmaras. 

Išėjau į gatvę tiesiog purtydamasi iš pykčio. Po savaitės iš kitos daktarės gavau siuntimą ir užsirašiau į Vilniaus Rajono polikliniką. Likus dienai iki vizito gavau pranešimą, jog daktarės mano vizito dieną nebus. Toks jausmas, kad šitoje šalyje visiems būtų nusiš***ti net jei tu ir perrėžta gerkle į priėmimą įsiveržtum. 

Vienam bus per „nerimtas“ atvejis, kitas tiesiog tingės padėti, trečiam bus iš apskritai nusispjauti, kitas dar sakys, kad reikėjo iš anksto užsirašyti. Bet liūdniausia tai, kad tai tik pora siaubo istorijų apie Lietuvos gydymo įstaigas iš mano tragikomedijų. Sėkmės išgyvenant.