Kai pamatė Lukiškių aikštės viziją, supyko ne juokais: „Tuštybių mugė“

 Ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, ir Vilniaus savivaldybė viešojoje informacinėje erdvėje skelbia, jog  Lukiškių aikštė rekonstruojama ir formuojama pagal 1999 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“.  

Šio nutarimo preambulėje ir pirmajame straipsnyje sakoma, cituoju: 

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į Lietuvos sostinėje Vilniuje esančios didžiausios Lukiškių aikštės istorinę ir urbanistinę reikšmę bei aplinką, taip pat į jos numatomą valstybinę funkciją, pritardamas Vyriausybės 1997 m. gegužės 23 d. nutarimo apibrėžtam tikslui – prieš aikštę esantį pastatą Gedimino pr. 40 (buvusieji NKVD, Gestapo ir KGB rūmai) ateityje visiškai perduoti mokslinio centro ir muziejinei šviečiamajai paskirčiai ir sukurti jame Lietuvos laisvės kovų memorialą, pabrėždamas tiesioginę Lukiškių aikštės sąsają su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija, primindamas jau esančius Lukiškių aikštėje kovų už laisvę memorialinius akcentus – 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijų atminimo lentą ir akmenį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui, numatydamas, kad visoje didelėje aikštėje turi atsirasti ne tik memorialinė, bet ir rekreacinė bei piliečių bendravimo zona, per Aukų g. ateityje susieta su Pamėnkalniu (Taurakalniu) bei jo perspektyvine kultūrine funkcija, nutaria:

Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.   

Taigi, regis, visiškai akivaizdu, kad cituojamoje minimo nutarimo preambulėje ir jo pirmajame straipsnyje aiškiai nurodoma, kokia yra pagrindinė Lukiškių aikštės paskirtis ir svarbiausios funkcijos, nors neneigiamos ir jos  rekreacinė bei  visuomeninė piliečių bendravimo funkcijos.

Šią aikštės funkcijų paskirstymo dilemą, manau, labai teisingai siūlė spręsti dailininkas Arvydas Každailis. Savo publikacijose jis teigė, kad rekreacinei funkcijai pakaktų gana plačių ir ilgų, visą aikštės perimetrą supančių liepų alėjų. Piliečių bendravimas, be abejo, galėtų vykti ir kitose aikštės vietose.

Bet, sprendžiant iš informacinių portalų pranešimų apie Šiuolaikinio meno centre (toliau – ŠMC) surengtą Lukiškių aikštės memorialo projektų  pristatymą, kuriame dalyvavo ir Kultūros ministerijos viceministrė Gintautė Žemaitytė, Kultūros ministerijos vadovybė ir jos globojamas ŠMC, kuriam pavesta organizuoti vadinamąsias Kūrybines dirbtuves Lukiškių aikštės memorialui sukurti, savaip supranta ir interpretuoja minėtąjį Seimo nutarimą.

Pristatyme beveik nekalbėta apie tai, kaip  deramai įvykdyti minėto Seimo nutarimo nuostatas, paskirstyti aikštę į tam tikras zonas, aiškiai apibrėžti jų paskirtį ir funkcijas. Faktiškai nebuvo ir diskusijų, koks turėtų būti valstybę reprezentuojantis monumentas bei laisvės kovotojų atminimą įamžinantis memorialas. Atrodo, kad visai nekalbėta, kaip deramai pažymėti  1863–1864 m. sukilėlių egzekucijų  vietą, Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo (nežinomo kario) atminimo įamžinimą, nors apie tai kalbama minėtame Seimo nutarime.

Informaciniai portalai skelbia, kad minėtame renginyje valstybę reprezentuojančio monumento ir laisvės kovų memorialo projektai  nebuvo parodyti. Nepaisant to, ŠMC internetiniame puslapyje, skirtame informacijai apie Kūrybines dirbtuves Lukiškių aikštės memorialui sukurti, yra Lukiškių aikštės, tiesa, matyt, dar tik provizorinės, negalutinės vizualizacijos, kuriose nė su žiburiu nerasi jokio monumento, ar memorialo ženklų.

Žodžiu, šiose  ŠMC vizualizacijose, faktiškai visa aikštė skiriama rekreacijai, pramogoms, linksmybėms, kurios, bent jau kai kuriais atvejais, primena tuštybių mugę, hedonizmo ir banalių linksmybių  puotą šventoje vietoje, kurioje  Muravjovas-Korikas korė ir šaudė, o sovietinio genocido vykdytojai kankino ir žudė šimtus ir tūkstančius Lietuvos patriotų.  Nejaugi  tokie turėtų būti valstybę reprezentuojančio monumento ir  memorialo žuvusiesiems atminti vaizdai?

Kyla klausimas, kokia tų vizualizacijų paskirtis? Gal tos ŠMC vizualizacijos – tai savotiška provokacija, užuomina projektų kūrėjams, kad jie nepamirštų, jog, ŠMC Kūrybinių dirbtuvių organizatorių ir jas palaikančios Kultūros ministerijos nuomone, svarbiausia Lukiškių aikštės funkcija – rekreacija ir pramogos, nors toks  požiūris akivaizdžiai prieštarauja rašinio pradžioje minimo Seimo nutarimo nuostatoms.  

O gal tos vizualizacijos rodo, kad  kurti ir statyti realų ir tikrą  monumentą bei memorialą net ir neplanuojama? Gal ketinama jį pakeisti virtualiu, proginę vaizdo instaliaciją ar televizijos realybės šou primenančiu reginiu? Gal todėl ir nebuvo  pristatoma, kaip turėtų atrodyti valstybę reprezentuojantis monumentas bei laisvės kovotojus įamžinantis memorialas?

Tokią prielaidą provokuoja Vilniaus miesto vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio pasisakymai, kuris esą sakęs, kad kai kuriuose tobulinimui atrinktuose projektuose siūloma skenuoti aikštės lankytojų veidus, ir, tokiu būdu, suteikti galimybę kiekvienam  pabūti monumentu, pastovėti virtualioje garbės sargyboje (realios, šiukštu, nereikia), pagulėti ant šlaito nugara į buvusius KGB rūmus ir veidu į bažnyčią, tam tikromis progomis įžiebti ir apšviesti kai kurias, gal būt, stiklines aikštės grindinio trinkeles.

O gal būsimų monumentų projektų vaizdai neparodyti todėl, kad bijomasi visuomenės neigiamos reakcijos,  pasipiktinimo? Gal paskutiniu momentu bus bandoma į aikštę „prastumti“ kokias nors  labai abejotinos vertės  modernistines skulptūras, ar instaliacijas, pvz., už gerą kainą „įvolioti“ surūdijusį vamzdį, „įtempti“ spygliuotos vielos gniužulą, buldozeriais sustumti žemės kauburėlį, sukrauti akmenų krūvelę (panašius kūrinius juk matome šiuolaikinio meno parodose), arba pastatyti ką nors panašaus į šiuolaikinio meno apologetų giriamus kūrinius –  Vlado  Urbonavičiaus „Krantinės arką“, Roberto Antinio „Puskalnį“  ar Mindaugo Navako „Dviaukštį“?

Mano nuomone, tas faktas, kad Kultūros ministerija pavedė plėtoti Lukiškių aikštės monumento ir memorialo projektą ŠMC ir jo įsteigtoms Kūrybinėms dirbtuvėms bei sudarytai nereprezentatyviai projektų atrankos ir vertinimo komisijai, taip pat minėtos ŠMC Lukiškių aikštės išankstinės vizualizacijos, leidžia daryti prielaidą, kad ir vėl gali  pasitvirtinti pačios niūriausios prognozės, išsipildyti juodžiausi scenarijai ir joks visuomenei priimtinas monumentas bei  memorialas jau kelintą kartą Lukiškių aikštėje nebus sukurtas. 

Gal projektuose jau nebeliks nei kryžiaus, nei kitokio ženklo, žymėjusio 1863 m. sukilimo vadų žūtį [jis publikacijose neminimas, jo nesimato ir minėtose aikštės vizualizacijose, kurios aprėpia to ženklo (kryžiaus) buvimo vietą. Ir apskritai – atrodo, kad pristatyme nebuvo minimas joks konkretus ir tikras (ne virtualus) valstybę reprezentuojantis monumentas, žuvusiųjų atminimą įamžinantis ženklas, ar ženklai. 

Iš glaustų pateiktų projektų aprašymų susidaro įspūdis, kad, ko gero, ženkliai  pasistūmėta nuo ankstesniems Lukiškių aikštės konkursams teiktų realių, monumentus primenančių, link virtualių projektų ir vaizdo instaliacijų.

Daugelyje šalių esantys valstybę reprezentuojantys, ar žuvusiųjų už Tėvynę atminimą įamžinantys monumentai paprastai būna daugiau ar mažiau tradicinių, negu labai modernių formų ir išraiškų.

Mano nuomone, ir Lukiškių  memorialą turėtų sudaryti vienokios ar kitokios,  gal labiau tradicinės, bet kartu ir daugiau ar mažiau  stilizuotos, šiuolaikinės formos ir išraiškos valstybę reprezentuojantis monumentas su Lietuvos valstybės herbu (taigi ir Vytis turėtų būti, bet nebūtinai kaip atskira skulptūra), taip pat su  Lietuvos istorinį kelią  menančiais įrašais ir ženklais. Tokios tradicinės, bet kartu ir šiuolaikinės formos pavyzdžiu, simbioze, ar samplaika, manau, gal galėtų būti pvz., Paryžiau Didžioji (ar Naujoji) arka La Defense verslo rajone. 

Moderni Paryžiaus Arka yra pavyzdys, kaip galima integruoti senus paminklus (šiuo atveju – paminklą kariams, gynusiems Paryžių  1870–1871 m. kare)  naujoje architektūrinėje aplinkoje.

Gal ir Lukiškių aikštės memoriale galima būtų įkomponuoti šiai aikštei sukurtą, bet nepastatytą skulptoriaus K. Bogdano skulptūrą „1863 m. sukilimas“?  

Bet abejoju, ar tai rūpi ŠMC projekto plėtotojams? Kaip rodo jų parengtos provizorinės aikštės vizualizacijos, jie, tikriausiai, kaip jau sakiau, norėtų visą aikštę paversti dar viena pramogų, linksmybių, neretai gana banalių, zona šalia 1863–1864 m. sukilėlių nužudymo vietos ir po pastato, kuriame buvo nužudyti dešimtys tūkstančių Lietuvos patriotų, langais, be jokių paminklų ir istorinės atminties ženklų

Geriausias žuvusiųjų ir nužudytųjų už Tėvynę atminimo simbolis – Amžinoji ugnis, kuri turėtų liepsnoti priešais minėtąjį monumentą.   Geriausias pagarbos ir dėkingumo ženklas, kuris praktikuojamas daugelyje šalių, taip pat ir mūsų kaimyninėse bei šiek tiek tolimesnėse valstybėse – Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Čekijoje, Vengrijoje ir kitur – besikeičianti karių garbės sargyba prie Amžinosios ugnies aukuro, ar kitose valstybę reprezentuojančiose vietose.   Skaudu, bet atrodo, kad  Lietuvai kažkodėl to nereikia...

Garbės sargybos kariai, tikriausiai, neturėtų prie memorialo budėti ištisą parą. Todėl būtų rengiami šio ritualo  pradžios ir pabaigos ceremonialai, kurie būtų ir gražus, prasmingas reginys,  ir patraukli atrakcija aikštės lankytojams, turistams (visur taip yra, kur tokie ritualai atliekami). 

Šalia monumento dar turėtų plevėsuoti Lietuvos valstybinė, istorinė, Vilniaus miesto ir, gal būt, Europos Sąjungos bei NATO vėliavos.

Profesionalų užduotis  – visus būsimo  memorialo komponentus tinkamai pavaizduoti, sukomponuoti į vieną darnią, lakonišką, estetiškai atrodančią ir prie urbanistinės aplinkos derančią visumą, žinoma, atsižvelgiant ir į istorinius šios vietos aspektus, susijusius su 1863–1864 m. sukilimu, bei pokario metais buvusioje KGB būstinėje vykdytomis egzekucijomis.

Nereikėtų čia atradinėti jokių naujų „Amerikų“, nes jų paprasčiausiai nėra. Nebūtina stengtis kažką padaryti nors ir nežmoniškai, bet būtinai kitoniškai, nes iš to dažniausiai išeina tik šnipštas ir pajuokų objektas.

Juk visi žinome, kad Neries krantinėje stovinti V.Urbonavičiaus „Krantinės arka“ paprastai  yra vadinama „surūdijusiu vamzdžiu“, o jos apologetai – „vamzdininkais“. Kito, priešais Edukologijos universiteto pastatą stovinčio VEKS projekto – R. Antinio „Puskalnio“, – ertmės dabar prigrūstos visokių atliekų ir šiukšlių, kitaip sakant, paverstos šiukšliadėžėmis. Gal čia ne tiek vandalizmo, kiek daugelio žmonių požiūrio į tokius kūrinius ir jų paskirtį išraiška? Nesiginčiju su šiuolaikinio meno gerbėjais ir kūrėjais , – gal čia paminėti  kūriniai moderniosios kūrybos požiūriu yra labai novatoriški, įdomūs, vertingi, bet nereikia užmiršti ir  didelės visuomenės dalies požiūrio į juos.

Galėtume  paklausti, kaip atrodytų, pvz., karių garbės sargybos postas prie ŠMC „modernistų“ giriamo minėtojo ,,Puskalnio“? Didesnio farso, geresnio absurdo spektaklio ar  labiau tragikomiško reginio, turbūt, negalima  nė įsivaizduoti. Šis palyginimas, manau, daug pasako, koks turėtų, ir koks neturėtų būti valstybę reprezentuojantis ir kovotojus įamžinantis memorialas.

O gal modernaus meno kūrėjams nė nerūpi jų pačių kūriniai ir jų likimas, žmonių požiūris ir vertinimas, svarbu tik savo kūryba  provokuoti visuomenę,  paimti gerus pinigus už  abejotinos vertės kūrinius, kaip buvo 2009 metais, kai „modernistai“ gražino Vilnių jį paskelbus Europos kultūros sostine? Gal šiuolaikinio meno gerbėjai panašiais kūriniais norėtų reprezentuoti valstybę ir Lukiškių aikštėje, taip ją „išpuošti“ bei panašiu būdu įamžinti žuvusiųjų atminimą?

Manau, netgi esu įsitikinęs, kad, šventa Lukiškių aikštės žemė neturėtų būti paversta kažkokių neva tai labai modernių, šiuolaikinių menininkų abejotinos vertės kūrybinių ieškojimų ir eksperimentų lauku.  Tokiems dalykams yra kiti renginiai ir vietos, pvz., kūrybos plenerai, meistriškumo mokyklos, kūrybinės dirbtuvės. Ir eksponuoti tokius kūrinius yra kur. Tai Šiuolaikinio meno centras, kitos modernų meną toleruojančios galerijos, Europos ir kiti skulptūrų parkai.

Ir apskritai – į valstybę reprezentuojantį monumentą bei laisvės kovotojus įamžinantį memorialą neturėtų būti žvelgiama tik  iš  modernaus meno kūrėjų  perspektyvos. Manau, kad pirmiausia turėtų būti siekiama juos įvertinti pagal tai,  kaip jie atliepia ir  išryškina  reprezentacinę ir memorialinę prasmes, žinoma, nepamirštant ir projektų profesionalumo.  

Vis dėlto, tikiuosi ir viliuosi, kad visuomenė, patriotinės ir istorinę atmintį puoselėjančios organizacijos, aktyvūs piliečiai, visuomenininkai neleis visos Lukiškių aikštės paversti dar viena  banalių pramogų ir linksmybių, hedonistinio šėlsmo zona, kad joje ir toliau bus pažymėta 1863 metų sukilimo vadų žūties vieta, sukurti ir pagarbiai traktuojami valstybę reprezentuojantis monumentas ir visų laikų laisvės  kovotojų atminimą įamžinantis memorialas, kad  šitos reprezentacinė ir memorialinė zonos netaps kažkokių nepamatuotų ir dar niekur neišbandytų  modernistinių eksperimentų  lauku, vien tik virtualių projektų ir  laikinų vaizdo instaliacijų arena,  bet joje bus garbingai įamžintas visų laikų laisvės kovotojų,  tarp jų ir kovose su lenkais dėl Vilniaus bei visos Lietuvos laisvės  žuvusiųjų karių,  1940–1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpio, Antrojo pasaulinio karo ir pokario aukų, partizanų, tremtinių, visų rezistentų, Sausio 13 aukų, Medininkų poste nužudytųjų  ir kitų po Kovo 11 akto paskelbimo žuvusiųjų atminimas. 

 Manau, kad sprendžiant Lietuvos valstybę reprezentuojančios aikštės rekonstravimo, formavimo problemas pirmiausia ir daugiausia reikėtų kalbėti ir rašyti būtent apie valstybę reprezentuojančio monumento ir laisvės kovotojus įamžinimo memorialo sukūrimą, o ne apie dar vienos vietos pritaikymą visokioms linksmybėms ir pramogoms  bei  kažkokioms, dar neįsitvirtinusioms, abejotinos vertės modernaus meno išraiškos formoms ir atskiriems jų komponentams realizuoti.

Bronius Puzinavičius, vilnietis, humanitarinių mokslų daktaras. 

***

Šiuolaikinio meno centro atstovė Eglė Trimailovaitė pabrėžia, kad pagal Seimo nutarimą „visoje didelėje aikštėje turi atsirasti ne tik memorialinė, bet ir rekreacinė bei piliečių bendravimo zona“.

„2010 m. Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursą ėmus organizuoti Vyriausybei, Aplinkos ir Kultūros ministerijoms buvo pavesta surengti du atskirus – architektūrinį-urbanistinį bei meninės idėjos konkursus. Šiuo metu įgyvendinamas Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu sukurtas architektūrinis aikštės rekonstrukcijos projektas. Architektų G.Čaikausko, L.Naujokaičio V.Vencūkienės, A.Grigūnienės, U.Aidukienės, V.Raugalos ir A.Latako sukurtas projektas siekia sukurti erdvę, kuri atliktų reprezentacinę funkciją bei atitiktų kasdienio vilniečių gyvenimo poreikius.

Liepos 26 dieną septynių ekspertų komisija atrinko penkis autorius arba autorių kolektyvus, dalyvausiančius kūrybinėse dirbtuvėse, skirtose Lukiškių aikštės memorialo sukūrimui. Būsimojo memorialo tikslas – įamžinti ir pagerbti kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. Ekspertų komisija siekė atrinkti pirmiausia tas idėjas, kurios neprieštarauja reprezentacinei aikštės funkcijai ir šiuo metu įgyvendinamam architektūriniam aikštės piešiniui; taip pat – tas, kurios, komisijos nuomone, geriausiai atsako į užduotį memorialu įamžinti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą. Ne mažiau svarbus kriterijus – idėjų atvirumas šiuolaikiškoms kultūros formoms.

Komisija vertino itin platų idėjų spektrą. Taip pat idėjas pateikė itin įvairaus profesinio pasirengimo autoriai – nuo šiuolaikinio meno kūrėjų, architektų ir kūrybinių industrijų atstovų iki istorijos entuziastų ir profesinių bei visuomeninių organizacijų. Atkreipiame dėmesį į tai, kad atrankai dalyviai buvo kviečiami pateikti idėjas, o ne projektinius pasiūlymus, be to, pasiūlymų parengimui buvo skirta nedaug laiko, tad organizatoriai susilaiko nuo pateiktos medžiagos skelbimo iki viešo projektų pristatymo šį rudenį. Galutiniai projektų maketai ir vizualizacijos bus pristatyti parodoje Šiuolaikinio meno centre gruodį, kuomet vieną jų išrinks ekspertų komisija“, – komentavo Šiuolaikinio meno centro atstovė.