Tik kyla klausimas, ar darbo rinka yra tolerantiška ir atvira ką tik studijų duris užvėrusiam jaunimui, ar joje yra vadovaujamasi idėja, kad nesvarbu, kokias studijas abiturientas yra baigęs, tačiau kiekvieno jaunuolio karjera Lietuvoje turi prasidėti „Maximoje“ gniaužant ir kasoje kolekcionuojant sunkiai iškovotus žmonių pinigus ar kokioje nors picerijoje išreiškiant menininko gebėjimus kepant picas?
Pati esu ką tik diplomuota abiturientė, tačiau po ilgų bandymų nugrįsti kuo palankesnį, įdomesnį, kūrybiškesnį kelią į darbo rinką dabar savo būseną turbūt galėčiau prilyginti kokiai nors belytės asmenybės būsenai, nes neprisibelsdama į darbdavių duris keliu sau tokius klausimus: kas aš esu?, kas man negerai?, kokia aš turėčiau būti?, kas nulemia mano vertę?
Esu ryžtinga ir kovinga asmenybė, todėl pasiduoti savo kelyje tikrai neketinu ir aš surasiu jei ne aukso, tai bent sidabro ar bronzos viduriuką, tačiau, visagaliai ir visažiniai Lietuvos verslininkai, kuriems darbuotojai be patirties yra nereikalingi, nesitikėkit, kad save gerbiančios asmenybės karjeros pradžia pasirinks iš gailesčio jūsų numestą išdžiūvusį, visų apčiulptą, žmonių asmenybes išsiurbiantį kaulą, t.y. darbą „Maximoje“ skaičiuojant jums uždirbamus pinigus arba, pavyzdžiui, darbą kokioje nors picerijoje kepant picas liaudžiai.
Gal laikas yra atsimerkti ir žiūrint į žmogų matyti daugiau nei pigią darbo jėgą, ir vertinti jį ne pagal tai, kokioje įstaigoje jis mokėsi, kokia yra jo darbo patirtis, tačiau pagal tai, kokia yra jo asmenybė ir kokia stipri yra jo vidinė motyvacija, ir suteikti jam galimybę įrodyti, ko jis yra vertas, net jei jis neturi jokios darbo patirties, o ne valytis į jį batus, nežinant, kad vieną dieną gali tekti ir darbdaviui, ir darbuotojui braidyti po tas pačias balutes.
