Jis nežino, ką reiškia namų šiluma, nes viskas, kas ten spinduliuoja šilumą, tėra kiaurą naktį įjungos lempos, virš kurių susirinkę šėtono pasiuntiniai, kitaip tariant – landynes pamėgę alkoholikai, kurie skalambija savo iki skausmo pragertais balsais.
Juos į tuos namus įsileidžia draugo mama – moteris, jau palaidojusi vyrą ir bet kokią normalią mąstyseną, priverčiančią kabintis į gyvenimą ir kovoti iš paskutiniųjų už savo ateitį – vaiką.
Ji – tai psichologinė manipuliatorė, vis prabylanti apie savo, atsiprašant, iškrypusią meilę sūnui, kurį ji pasmerkė kovai su baisaus ir viską naikinančio alkoholizmo pasekmėmis.
Iš mokyklos – į reanimaciją
Neįsivaizduoju, kaip jam padėti. Alkoholis jame nužudė kovotojo dvasią ir pavertė priklausomu žmogumi, todėl jis ėmė gerti kartu su savo mama, klojančia savo vaikui skausmo kilimą į jo širdį.
Tad nepilnametis mano draugas buvo išvežtas iš mokyklos suolo tiesiai į reanimacijos skyrių. Pamėlęs ir sunkiai besiorientuojantis jis žiopčiojo, o tuo metu medikai, matydami, deja, jau ne tokį juos ir bestebinantį vaizdą, jį „atpumpavo“ ir suteikė galimybę grįžti į gyvenimą.
Tą patį, kuriame šiuo metu jis po truputį skęsta nevilties ir alkoholiu praskiestoje skausmo jūroje: viskas, ką jis turi – tai uždaros formos tuberkuliozė (čia – dar vienas sunkaus gyvenimo iššūkis), alkoholizmas ir kelios blaivios dienos, kai pamačius realybę norisi prisigerti trigubai ir visiškai atjungti savo smegenis.
Paspruko į mišką
Jo pasaulis – tai priešai. Tarsi benamį šunį – mano draugą nuo sunkios dalios norintys išgelbėti šungaudžiai – socialiniai darbuotojai nepajėgia jo pagauti, nes jis žaibo greičiu skrieja į miškus.
Aš nesu visažinis, kad vertinčiau įstaigų darbą, tačiau kai vos ant kojų pastovintis paauglys pabėga į mišką tiesiai iš tokiais atvejais elgtis apmokytų specialistų rankų, susimąstau...
Lietuvos kaimas, kuriame visa tai vyksta, nėra niekuo ypatingas. Ten – vos kelios trobos ir dešimtys žmonių, pagal visus išsvajotus valtiečių idealus pavasarį ir vasarą ariantys laukus, rudenį nuimantys derlių, o žiemą... Velniai žino, ką jie veikia žiemą. Tokiu metu tame kaime tuščia kaip išgertuose buteliuose.
Tuščia ne tik tame kaime ir buteliuose. Tuštuma – ir to kaimo bendruomenės žmonių galvose. Pripažinsiu – ir mano galvoje žiojėja skylė it sudaužytame alaus bokale. Visi mes iki galo taip ir nebežinome, ką daryti su tuo alkoholiku nepilnamečiu.
Visa tai todėl, nes policija pagauti girto paauglio tiesiog nepajėgia. O socialiniai darbuotojai... Nudulka keliu paskui į miestą grįžtančius ir nieko nepešusius policijos pareigūnus. Iki kito karto.
Alkoholizmas – šiurpi Lietuvos tragedija, pasiglemžianti jaunus protus ir gyvybes. Žiupsnelis abejingumo, dar įberiame šiek tiek nenoro padėti bei institucijų negebėjimo suvaldyti situacijos, ir jau galime pirkti vainikus.
Ir nuo to neišgelbės joks 20 metų amžiaus cenzas ar ribojamas laikas prekybai alkoholiu. Juk, vis tik, mano draugas nepilnametis ir prisigeria jis naktį: kai ir taip nieko, bent iš pirmo žvilgsnio, nebenusipirksi.
Rinkimės kelią: 1) apsigobkime iliuzijomis ir, manydami, kad viskas, ko reikia, tai tik drausti, ir drausti, ir drausti, prirašykime krūvą padėkos raštų tiems, kurie sukurs įstatymus popiergaliuose, neva uždengsiančiuose visus Lietuvos butelius,
2) arba galų gale įvertinkime, ar dabartiniai įstatymai vykdomi pakankamai gerai, kad būtų užkirstas kelias alkoholizmui, ar išties paaugliai supažindinami, kur brenda, ir ką čia reika tobulinti: įstatymus ar tų, kurie juos vykdo, elgesį.
Juk uždrausti mes mokame. Bet štai pagauti po miškus lankstantį ir vos ant kojų pastovintį paauglį pavyksta ne visada. Tad gal uždrauskime jam gerti, o prisigėrus - bėgti? Tada nei gers, nei bėgs, tiesa?
