Marškinių paieškos
Tačiau savaitgalį mums su vyru po daug metų teko apsilankyti sostinės turguje. Vyrui prieš išvykstant į komandiruotę skubiuoju būdu reikėjo nusipirkti juodus klasikinius marškinius. Nes senuosius jis buvo netikėtai „išaugęs“.
Tokiais atvejais internetas yra bevertis. Nes tau prekės reikia čia ir dabar. Laukti mėnesį neturi galimybės. Ką gi, sėdome į automobilį ir po daug metų nutarėme užsukti į Gariūnus.
Manėme, kad tai bus pigiau ir paprasčiau nei pirkti kokioje prekybos centro parduotuvėje. Tačiau supratome, kad padarėme didelę klaidą.
Pirmiausia, atvykus į turgų teko ilgai paprakaituoti, kol radome vietą automobiliui.
Po to vargome, kol turgaus platybėse suradome pardavėjus, kurie prekiauja paprastais klasikiniais vyriškais marškiniais.
Galbūt mums tąkart buvo nesėkminga paieškų diena, bet juodų klasikinių marškinių teko ieškoti kaip su žiburiu. Nes tokių arba dydžių neturi, arba spalva ne ta. Arba dar koks nepatogumas yra.
Malonus džentelmenas
Galiausiai radome vyriškų marškinių karalystę, kurią aptarnauja pagyvenusio amžiaus rusakalbis vyras.
Pasitiko jis mus labai mandagiai. Iškart puolė matuoti vyro apimtis. Ilgai kuitėsi, kol rado tinkamus marškinius. Kruopščiai juos išpakavo. Padėjo pasimatuoti.
Su vyru net kilnojome antakius, koks aptarnavimas Gariūnuose! Kaip prabangioje parduotuvėje! Beliko šio saldžiabalsio džentelmeno tik kavos-arbatos paprašyti.
Tačiau vyrui siūlomi marškiniai nelabai tiko. Arba per dideli, arba per trumpomis rankovėmis.
Man paraukius antakius, kad nelabai gerai vyras atrodo, pardavėjas iškart suskubo siūlyti, kaip vaizdas pasikeistų persiuvus sagą ar susikišus marškinius į kelnes. Netgi geranoriškai pasiūlė nuleisti porą eurų. Suokė mums paplonintu balseliu kaip lakštingala.
Išvarė iš parduotuvės
Tačiau vyras nusprendė nepirkti jo marškinių ir pagalvoti. Tuomet ir prasidėjo spektaklis.
„Turėkit sąžinės, aš jums laiką gaišau, marškinius išpakavau! Kaip nemandagu iš jūsų pusės! Jūs turite juos nupirkti“, – per sekundę malonus pardavėjo tonas pasikeitė į rėkimą. Pasimetėme. Vyrą net prakaitas išpylė, nes tokio spaudimo dar nebuvo tekę patirti.
Mano vyras mandagiai atsiprašė, kad niekada neprivalai pirkti daikto, jei tik jį pasimatuoji. Tačiau pabrėžė, kad jei nieko geresnio nerasime, tada grįšime paimti šių marškinių.
„Jei dabar nenupirksite, tada tikrai čia nebegrįžkite“, - atkirto mums pagyvenusio amžiaus pardavėjas.
Sprukome su vyru ausis suglaudę. Turbūt jau buvome atpratę nuo tokios turgaus aptarnavimo kultūros. Deja, bet grįžti ten nebesinorėjo.
Grįžo į parduotuvę
Užsienyje turgaus prekeiviai kad ir kaip įsižeidžia, bet taip įžūliai pirkėjui niekada nekerta. Galbūt bando garsiai diskutuoti dėl patrauklesnės kainos, bet vis tiek vadina draugu, o ne veja iš parduotuvės.
Nusprendėme nebeieškoti laimės turguje ir išvykome nusipirkti marškinių į parduotuvę prekybos centre.
Viskas įvyko gana greitai, už panašią kainą, ir visai neskausmingai. Ir ten niekas nesmerkė ir neapšaukė, kad apžiūrėto rūbo nenupirkai.
