Kelionė į provinciją
Ir štai nutiko taip, kad darbo reikalais turėjau nuvykti į kitą Lietuvos pakraštį, kur dar nesu buvusi. Kadangi turėjau pakankamai laiko ir esu smalsi, nusprendžiau spjauti į magistralinius kelius, išvažiuoti kiek anksčiau ir aplankyti tiek mažų miestelių, kiek tik pasitaikys pakeliui. Gėda prisipažinti, bet man kur kas didesnė tikimybė išdumti į užsienį, nei patekti į gilią Lietuvos provinciją, tad nutariau pasinaudoti pasitaikiusia proga visu šimtu procentų.
Ir turiu pasakyti, kad šita kelionė paliko man gana slogų įspūdį. Pabandysiu paaiškinti, kodėl.
Pats miestelis man patiko. Tvarkingas, gražus kaip saldainiukas, tiesiog steriliai švarus, kaip išlaižytas. Bažnyčioje vyko pamaldos, kukliai pasižvalgiau nuo durų. Jaunas klebonas skaitė pamokslą keturioms senutėms.
Priešais bažnyčią – šviežiai grįsta aikštė, su suoleliais, gėlynais ir (ko tiesą sakant Vilniuje su žiburiu nerasi) nemokamas, švarus ir tvarkingas tualetas.
Ką parodė vietinė – pribloškė
Bandė suskaičiuoti
Atsisveikinau ir išvažiavau skaudančia širdimi. Vėliau važiuodama pro kitus gražius tvarkingus ir tokius pat aidžiai tylius miestelius nejučiomis pradėjau skaičiuoti apleistus namus. Ne, ne apgriuvusias bakūžes, o tvarkingus mūrinukus, kur, atrodo, gyvenk ir gyvenk, spoksančius į gatvę tuščiais langais... Po dvidešimto pamečiau skaičių.
Kiekviename miestelyje mane pasitikdavo ta pati spengianti tyla. Nei mašinų, nei žmonių klegesio, nei lauke žaidžiančių vaikų spygavimo, prie kurio esu įpratusi. Tiesą sakant, negirdėjau net lojančio šuns. Turint omenyje, kad gyvenu ne pačiame didžiausiame mieste, ne ką didesniame nei dabar lankausi, o mane visą laiką supa triukšmas, tas vaiduoklių miestų pojūtis dar labiau sustiprėjo.
Tik artėdama prie Šiaulių pamačiau gyvybės pėdsakus. Kelyje vėl atsirado daugiau mašinų, kelis kartus prasilenkiau su šalikele einančiais darbininkais.
Grįždama atgal supratau, kad iš esmės gyvenau kaip kokiame burbule ir emigracija buvo man visiškai svetima tema. Visi šeimos nariai, išskyrus svainį, gyvena ir dirba Lietuvoje.
Pamatytai vaizdai pravirkdė
Gyvenu miestelyje, kur tuščias ar negyvenamas namas – išimtis, o ne taisyklė. Kol to nepamačiau savomis akimis, nesuvokiau ir nesupratau, kad tikrai yra trys Lietuvos. Vilnius, kur daugybė tokių žmonių kaip aš skendi palaimingoje nežinioje, nes nemato tų vaiduokliais virstančių miestelių. Antra Lietuva susibūrusi aplink didelius miestus, vis dar gyvuojanti ir pilna skubančių žmonių. Ir trečioji – nykstanti mažų jaukių miestelių Lietuva.
Paskui grįžusi į namus, į įprastą šurmulį, ilgai negalėjau užmigti, tokį stiprų įspūdį paliko matyti vaizdai. Jie tiesiog nurovė man stogą.
Viena yra sėdėti prie televizoriaus ar skaityti laikraščius, klausytis politikų bla bla bla, žmonės emigruoja, ką daryti? Girdėti apie „nykstančią Lietuvą“. Ir visai kas kita pamatyti tai savomis akimis. Visai kas kita išlipus iš mašinos girdėti vien spengiančią tylą ir negalėti atsikratyti to jausmo, kad šiame miestelyje esi vienintelis gyvas žmogus...
Žinojau, kad Lietuva tuštėja, bet šitaip... To, ką pamačiau, nesitikėjau ir net nesapnavau. Todėl aprašiau savo įspūdžius. Nuoširdžiai parašiau ir prisipažįstu – tuos nuostabius, gražius, tvarkingus miestelius paskui namie tyliai apraudojau. Rimtai, žliumbiau kaip vaikas.
