Buvau šventai įsitikinusi, kad puikiai pažįstu savo vaikus. Žinau jų poreikius ir pomėgius. Tardavausi su jomis dėl kiekvieno joms svarbaus dalyko: kokius būrelius nori lankyti, kaip jos nori rengtis, kokia veikla jas domina.
Kai tik galėdavau, skirdavau laiko nuoširdiems pokalbiams „tarp mūsų mergaičių“ , sekiau, kaip ir su kuo vyresnioji bendrauja socialiniuose tinkluose, dažnai kalbėdavausi su jaunėlės mokytoja ir vyresniosios klasės auklėtoja, stengiausi gerai pažinti jų drauges ir draugus.
Džiaugiausi, kad mano paaugliukė kol kas nekelia jokių didelių problemų, o jei kartas nuo karto išlenda spygliukai, mes randam būdų juos vėl priglostyti. Naiviai galvojau, kad mūsų santykiai yra atviri, paremti tarpusavio pasitikėjimu, o dukros neturi nuo manęs paslapčių. Laikiau save gera mama.
Kitokia tiesa apie dukrą
Todėl man buvo tiesiog šokas, kai paskambino vyresniosios dukros klasės auklėtoja ir lediniu balsu pranešė, kad esu kviečiama į mokyklą, nes mano mergaitė per pertrauką susimušė su klasioke ir išvadino ją necenzūriniais žodžiais.
Tą pačią minutę atsiprašiau iš darbo ir nulėkiau aiškintis. Švelniai tariant, buvau nusiteikusi karingai, pasiryžusi ginti savo vaiką visomis keturiomis. Dukra tikrai negalėjo taip pasielgti be priežasties. Buvau įsitikinusi, kad mano mergaitę išprovokavo ar iš jos tyčiojosi.
Manęs jau laukė auklėtoja, socialinė darbuotoja, mokyklos psichologė bei nukentėjusios mergaitės tėvai. Išaiškėjus situacijai jau nebuvau tokia tikra savo, kaip geros mamos, statusu ir tuo labiau, kaip gerai pažįstu savo dukrą.
Po ilgo ir tikrai slegiančio pokalbio, kada buvo apklausti ir kiti viską matę vaikai, kai abi konflikto dalyvės apsipylė ašaromis, pagaliau išaiškėjo tiesa, kuria ilgai negalėjau patikėti. Peštynės kilo, nes mano dukros klasiokė, neva, nuviliojo jos vaikiną!
Vėliau išlindo dar bjauresnės smulkmenos, apie kurias anksčiau nieko nežinojau. Pasirodo, mano dukra daugiau nei pusę metų „draugavo“ su metais vyresniu berniuku. Visa mokykla, įskaitant ir klasės auklėtoją, matė juos vaikštančius koridoriais, susikibusius už rankų ir mano dukros meilės reikalai buvo niekam ne paslaptis.
Išskyrus mane, jos mamą. Man ji neužsiminė nė žodžiu, nes puikiai žinojo, kad tam nepritarsiu. Lygiai taip pat, lyg niekur nieko tylėjo ir klasės auklėtoja bei socialinė pedagogė. Joms tokie dalykai atrodė savaime suprantami ir tikrai ne naujiena.
Mokykloje – tikra muilo opera
Toliau – dar gražiau. Tikra muilo opera. Būtų juokinga, jei jos dalyviai nebūtų 13-14 metų vaikai. Šita draugystė pasibaigė visiškai logiškai. Jaunasis Romeo rado kitą simpatiją, o su mano dukra išsiskyrė. Naujoji jo „mergina“ (taip pat septintokė) mokosi toje pačioje klasėje su mano dukra ir tarp jų jau kelis mėnesius vis kildavo žodiniai konfliktai, kol galų gale viskas pasibaigė apsistumdymu mokyklos koridoriuje.
Laimei, atsirado liudininkų, kurie patvirtino, kad šį kartą mano dukra tik gynėsi, nes kita mergina, susibūrusi bendraminčių mergaičių grupę, ją dažnai užkabinėdavo ir tyčiodavosi. Šį kartą pamatė ją koridoriuje, girdint kitiems vaikams išvadino „p...da“, maniškė atsikirto, galų gale viskas baigėsi taip, kaip baigėsi.
Pasirodo į šitą „meilės trikampį“ jau senokai įsitraukė ir kiti vaikai. Vieni klasiokai palaikė mano dukrą, antri kitą mergaitę, konfliktas persikėlė net į socialinius tinklus.
Žodžiu, „Santa Barbara“ nervingai rūko kamputyje. O klasės auklėtoja, kuri visa tai matė ir žinojo, nepasivargino apie tai prabilti nei per klasės tėvų susirinkimą, nei asmeniškai man ir kitos mergaitės tėvams.
Meilės romanai prasideda anksti
Galų gale, kai viską išsiaiškinome ir grįžome į namus, ilgai ir sunkiai kalbėjausi su savo dukra. Sužinojau, kad visos jų meilės seilės prasideda jau penktoje klasėje. Visiškai normalu, kada penktokė jau „rimtai draugauja“ su kokiu septintoku ar net aštuntoku.
Nors turiu rimtų pretenzijų klasės auklėtojai, kuri tylėjo it vandens į burną prisisėmusi, savęs šioje situacijoje aš visiškai neteisinu. Esu kalta ir tai pripažįstu. Praleidau tą akimirką, kada mano dukra perėjo į kitą augimo lygmenį.
Pernelyg ilgai žiūrėjau į ją kaip į mažą mergaitę. Man net į galvą nešovė, kad tarp tokio amžiaus vaikų jau verda šitokios „suaugusios“ aistros. Net nesusimąsčiau, kad dabar vaikai tikrai kitokie ir į santykius žiūri visai kitaip nei mes savo laiku.
Pamenu save septintoje klasėje. Aš negalėjau net akių pakelti į savo simpatiją. Ką jau kalbėti apie „draugystes“.
Nepagalvojau, kad mano dukra nori ir moka nuo manęs nuslėpti svarbius dalykus. Nusiminiau, kai supratau, kad yra dalykų, kuriais ji paprasčiausiai nenori su manimi dalintis, nes „tu nesuprasi, mama“.
Negalima užsimerkti
Taip pat negaliu sau atleisti, kad būdama suaugusi moteris ir paauglystėje išgyvenusi mažiausiai dešimt „amžinų meilių“, nesugebėjau atpažinti to savo dukroje. Juk gerai pagalvojus, požymių buvo, tik aš juos nurašiau tiesiog paauglystėje dažnai kintančioms nuotaikoms. Galvojau, kad jai dar gerokai per anksti „draugauti“ su berniuku.
Nežinau, kaip reikalai su visomis penktokų/septintokų meilėmis kitose mokyklose, bet manau ir ten ne ką geriau. Tiktai tikiuosi, kad ten į visa tai nežiūrima pro pirštus. Paauglystė labai jautrus amžius, vaikai linkę prisidirbti visokiausių kvailysčių. Kas mums, jau visa tai išgyvenusiems, atrodo juokinga, paaugliams yra absoliučiai rimta. Nelaiminga meilė gali tapti tikrų tikriausia pasaulio pabaiga ir privesti iki baisių dalykų, apie kuriuos net nenoriu galvoti...
Mano nuomone, tokie dalykai yra pakankamai svarbūs, kad apie juos auklėtoja praneštų tėvams. Dukros klasės vadovė jau perkopusi į penktąją dešimtį ir galbūt jai tai atrodė nerimta ir juokinga, o pažiūrėkit, kuo viskas baigėsi.
