Paskutinius pusantrų metų esu tik studentė. Laisvalaikiu važinėju į darbo pokalbius ir leidžiu savo nedidelę stipendiją.
Nekalbu jau apie tai, kiek gyvenimo aprašymų išsiunčiau tuščiai. O jeigu ir pavyksta pačiai prisiprašyti į darbo pokalbį, tai ten jaučiuosi kaip tardymo izoliatoriuje.
Darbdaviai užduoda nepatogius klausimus apie mano asmeninį gyvenimą, visiškai nesusijusius su siūlomomis darbo pareigomis. O išlydi su sakiniu: „Mes skambiname atrinktiems kandidatams“. Tai reiškia, kad vėl turiu pagalvoti, kaip jau į kitą darbo pokalbį prisiprašyti. Ir vėl sukasi užburtas ratas.
Galvojate, nebandžiau į prekybos centrus? Klystate! Tik man pasakė, kad mano specialybė labai nutolusi nuo prekybos, todėl mano gyvenimo aprašymas iki šiol guli stalčiuje, o aš vis laukiu skambučio.
Nesirenku darbų, kuriuose reikalaujama specialybės. Tai paprasti darbai, tik ne fizinio pobūdžio. Pavyzdžiui, apklausų atlikėja, operatorė. Didelių reikalavimų nekeliu. Užtenka man ir minimalaus atlyginimo, svarbu, kad darbas būtų pamaininis, nes noriu suderinti su studijomis.
Pamenu, šią vasarą paskambino man darbdavys ir pasakė, kad aš jiems tinku, todėl paprašė atsivežti dokumentus, kad galėtų mane įdarbinti. Jie ieškojo žmogaus, turinčio negalią. Atvykus paaiškėjo, kad atvažiavau į pokalbį.
Klausinėjo apie viską. Vos ne kokioje padėtyje miegu. Liepė atvažiuoti po savaitės į kitą pokalbį. Po savaites prie to paties stalo po nosimi pasidėję mano gyvenimo aprašymą sėdėjo jau keli žmonės ir klausinėjo to paties, ko ir prieš savaitę. Liepė atvažiuoti dar po savaites.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu – po savaitės prie to paties stalo sėdi dar trys žmonės ir vėl aš šneku apie tą patį! Atsibuskite, gerbiamieji. Darbui reikalingas žmogus, turintis negalią. Tai iš kur tas vargšas neįgalus, nepamirškit bedarbis, turės pinigų kas savaitę važinėti į pokalbį dėl to paties darbo pokalbio ir šnekėtis apie tai, kokioje padėtyje jis miega.
O kitam ir pastangų reikia įdėti, kad galėtų nusigauti iki numatytos vietos. O kiek tokių pokalbių būna? Tikrai ne vienas, ir kiek kainuoja tas darbo ieškojimas?
Jeigu man kas nors prieš pusantrų metų būtų pasakęs, kad neranda darbo, būčiau apkaltinusi nenorėjimu jį surasti. O dabar su kiekviena diena situacija vis blogėja.
Garantuoju, kad tokiu žmonių yra ne vienas. Ir praradę bet kokią viltį susirasti darbą žmonės tiesiog emigruoja. Palieka gimtus lizdus ir sėkmę suranda svetimoje šalyje. Šitoje vietoje būtų galima kaltinti daug ką. Diskusija būtų labai ilga. Bet pirmiausia, ką mes turime padaryti, tai pakeisti požiūrį. Tai liečia tiek valdininką, tiek darbdavį, tiek eilinį pilietį.
