Nesu mokytojas ir tai nėra darbo stažas mokykloje, – tiek laiko mokysis mūsų vaikai.
Kitąmet mažoji bus pirmokė ir pradės naują 12-os metų etapą. Vidurinėlis baigia 3-ą klasę,- apsisaugojom nuo pertraukų kaupiant patirtį mokyklose ir jau turim 16 metų stažą klasės tėvų susirinkimuose. Dabar madinga vadintis „ko nors ekspertu“. Nesu „mokyklos ekspertas“, bet patirties ir nuomonę turiu.
Nesibaigiančios rinkliavos
Pirmoji mokykla buvo standartinė vidurinė daugiabučių rajone, joje vyresnėlis baigė pradinę. Dabar ta patirtis juokinga, tuomet, pamenu, erzino. Senutė mokytoja, kurios niekas nedrįso „išvaryti“ į pensiją, kiekvieno tėvų susirinkimo metu mus nuramindavo, kad vaikai „jau parašo ir paskaito“ ir imdavosi rinkliavų: mokyklos grindims, langams, suolams, stadionui.
Baigiantis trečiajai klasei mano kantrybė trūko (gal taip sutapo, kad ne tik mano). Nuėjau pas direktorę ir paklausiau, ką mokykla dar ruošiasi remontuoti, dažyti, įsigyti, nes per trejus metus taip ir nesupratau, ko jie mokosi.
Rudenį su ketvirtokais sveikinosi nauja mokytoja. Rasa buvo ką tik baigusi tuomet Vilniaus Pedagoginį universitetą. Mums ji buvo stebuklas. Metai, kai vaikai stebino, tėvai bendravo, kartu kūrėm ir keliavom. Per tuos metus vaikai praktiškai baigė visas keturias klases. Rasa buvo toks šviežio oro gūsis, kad dauguma tėvų ir vaikų su Mokytoja bendrauja iki šiol, nors vaikams jau gerokai per 20.
Tiesa, pasibaigus mokslo metams Rasa emigravo. Mokytoja, kiek žinau, daugiau nebedirbo. Jauna šeima, reikėjo gyventi...
Mokykla – ne pastatas
Nuo penktos klasės vyresnėlis mokėsi gimnazijoje. Tuomet (tikiu ir dabar), tai buvo stipri mokykla, stipri komanda.
Ūkiška ir veikli direktorė, savo darbą gerai dirbantys mokytojai, normali, sveika atmosfera, – klasės vaikų daug (klasės didelės), šeštoji klasė antroje pamainoje. Mokykloje „netilpo“ norintys. O daugiabučių vidurinė tuštėjo – buvusių bendraklasių tėvai, palikę vaikus jos penktoje klasėje, po metų blaškėsi ieškodami, kur perkelti savo atžalas: mokykla tik „užimdavo jų valandas“, bet mokytis vaikai taip ir nepradėjo.
Perkelti sūnų į kitą mokyklą buvo mano sprendimas. Labai teisingas, žinau dabar. Mokykla nėra pastatas – renovuotas ar ne, „priskirtas“ pagal gatvę ar rajoną. Mokykla tai veikianti komanda: stiprus vadovas, bendruomenė, mokytojai ir jų kompetencija, pagarba vaikams ir tėvams. Mokyklos visada bus geros ir silpnos. Linkiu visiems vaikams 12 savo gyvenimo metų, daugiau kaip 10 tūkstančių valandų, mokytis geroje. Skirtumas vėliau gyvenime beveik neišlyginamas.
Atranka evoliucijoje – į gera
Į licėjų sūnus stojo pats. Niekada nebuvo pirmūnas, jo „mokyklinis“ vidurkis buvo žemiausias tarp stojančiųjų. Jokių korepetitorių jam niekas nesamdė: galvoti mokėsi gimnazijoje ir namuose. Įstojo lengvai, vėliau dar kartą – į tarptautinį bakalaureatą (IB). Lenkiu galvą prieš licėjaus direktorių ir mokytojus. Tai mokykla – reiškinys. Požiūriu į tai, ką ir kaip daro, reikalavimais, santykiais.
Licėjaus įsakymu nesukursi. 20 metų atkaklaus, nuoseklaus, įkvepiančio ėjimo viena kryptimi ir gera mokykla yra. Tik 20 metų, jei startuotume šiandien, jau susitarę ir jei būtų kam startuoti: komanda, vadovas, vizija, tikslai ir užsispyrimas. Kiek kartų per gyvenimą žmogus pasiryžta atkakliai judėti į tikslą dvidešimt metų? Stiprius vadovus rotuodami prikursim gerų mokyklų „daigų“, bet užauginti gerą mokyklą pavyks nebūtinai, ypač, jei su rotuojamu vadovu rotuotų ir komanda.
Užjaučiu tuos, kam teko „merdinti“ silpna daugiabučių vidurinė. Galabyti geras mokyklas išardant komandas vien tam, kad silpnosios taip blogai neatrodytų, būtų neteisinga. Tegu miršta: atranka evoliucijoje – į gera.
Sūnus, baigdamas studijas viename stipriausių technikos universitetų pasaulyje, pasidalino: „Jei ne IB grūdinimas, nebūčiau baigęs. Bakalaureate man buvo sunku (o man tuomet taip neatrodė), dabar gal net lengviau“.
Universiteto programoje jų startavo 480. Trijų metų kursą per tris metus baigė 4... Kiti baigs vėliau, pusė nebaigs niekada. Geras universitetas nesistengia įtikti – jis ugdo.
Privačiai mokyklai – dar augti
Vidurinėlis prieš ketvertą metų startavo vienoje iš privačių naujųjų mokyklų.
Nepaprastai gera, labai įtaigiai ištransliuota idėja ir vizija lėmė pasirinkimą. Priešmokyklinė klasė, pačios mokyklos pradžia, ypatinga aplinka, lūkesčiai ir vizijos suteikė sparnus: atrodė, pagaliau, kažkas netikėto ir naujo, kokybiškai kito įvyko mokykloje.
Nuo pirmosios klasės sūnus mokėsi ne tik privačioje mokykloje, bet ir berniukų muzikos mokykloje: galėjom „online“ lyginti naują, modernią, šiuolaikišką mokyklą su gilių tradicijų suformuota ir užauginta mokykla. Mokykla – ne idėja ir ne vizija, atrodo, tai pirmiausia mokytojai ir bendruomenė, tai santykiai ir tikslas, žmonės jame.
Muzikos mokyklos mokytojai, dauguma dirbantys dešimtmečiais, per šiuos trejus metus, mano akimis, sukūrė stebuklą: kiekvienas atskirai, savaip, labai individualiai, augina berniukus kantriai, nuo pirmųjų žingsnelių, išlaukdami, padrąsindami, leisdami nusivilti, supykti ir vėl bandyti. Vykdydami savo, mokytojo, misiją. Be didingų vizijų: pirmokus sutinka, dičkius išlydi. Neabejoju nė akimirkos, sakydamas, kad mokykla gera.
Atsako tėvai
O privačioje naujojoje mokykloje per 4 metus pasikeitė 5 mokytojai. Neprisirišti – gyvenimas nuolat keisis, išmokti gyventi pokytyje yra viena iš mokyklos vertybių. Du iš penkių mokytojų buvo ką tik kolegiją baigę, jokios patirties neturintys, idėjos įkvėpti naujokai. Ir tai blogai.
Senojoje vidurinėje mokytoja Rasa taip pat neturėjo patirties, bet rodos, ji buvo mokytoja „nuo Dievo“. Tokie reti. Trys tūkstančiai mūsų sūnaus valandų prabėgo jo mokytojoms „ieškant savęs“.
Man labai patinka naujos mokyklos idėja – įtaigi ir graži jos vizija, įtaigiai transliuojama, bet kitąmet sūnus keis mokyklą. Lūkesčiai buvo per dideli? „Prisvilo pirmasis blynas“? Mokykla kada nors bus gera, jai trūksta dar kelių ar keliolikos metų. Laukti aš negaliu ir vaikas negali: laša jo 10 tūkstančių valandų. Sukurti gerą mokyklą be mokytojų sunku. O mokytojų niekas neruošia, man atrodo, jie bręsta. Veržlūs, idėją puikiai perpasakojantys naujokėliai, entuziastingi mergaitės ir berniukai subręs, dalis iš jų tikrai taps puikiais mokytojais ir užaugins mokyklą.
Mažajai geros mokyklos dar tik pradedu ieškoti. Tėvų pareiga ją surasti.
Iš 28 metų mokykloje „pusę distancijos“ jau įveikėm, atrodo, veriasi „antras kvėpavimas“. Vargu ar dar dešimtmetį reikia diskutuoti, kokios mokyklos reikia mūsų vaikams. Reikia geros: stiprios idėja ir tikslu (vizija), turinčios stiprų vadovą ir lyderį (įkvėpimas ir organizavimas), Mokytojus (misija) ir bendruomenę (įsitraukimas ir pagarba). Vaikai patys nepasirinks ir nesukurs – mes atsakom už pirmąsias 10 tūkstančių valandų, skirtų ugdymui.
