Kad ir koks kvailas ir protu nesuvokiamas jos pasirinkimas būtų, ypač turint omenyje, kad ji turi magistro laipsnį, nuosavą būstą, automobilį ir gerai apmokamą darbą, visgi tai jos teisė rinktis.
Pagalvosite, kad gal moteris dar niekada nebuvo ištekėjusi, nepatyrusi meilės ir besibeldžianti senmergystė padarė savo? Deja, turiu jus nuvilti.
Ši moteris ne tik kad buvo ištekėjusi, spėjusi išsiskirti, bet dar turi du vaikus bei daugybės romanų kraitį. Bet šis straipsnis ne apie ją ir tuo labiau ne jos Alfonsą. Jis apie paprasčiausią žmogiškumą praradusius, savo pareigas kaip robotukai atliekančius siauro akiračio valstybės tarnautojus.
Įstatymai ir taisyklės buvo sukurti tokių pat žmonių, kaip aš ar tu, todėl manyti, kad viskas, kas parašyta kodeksuose, dokumentuose, knygose ar bet kur kitur, yra 100 proc. tiesa, gali tik neišsilavinę ar savo smegenimis negalvojantys žmonės.
Tačiau tai dar nereiškia, kad įstatymai nėra reikalingi, o knygos turėtų nebebūti rašomos. Tiesiog žmogus ne kokia beždžionė (nors jų intuicija geresnė už kai kurių žmonių smegenis) ir kaip protingiausia žemės būtybė turėtų sugebėti bent jau kiek kritiškai mąstyti.
Deja, bet dalis (turiu dar pakankamai proto, kad nesakyčiau visi) valstybės tarnautojų būtent to kritiško mąstymo ir neturi, laikosi įsikibę savo darbo, bijo suklysti ir padaro lygiai tiek, kiek parašyta prieš mažiausiai 10 metų sudarytoje darbo sutartyje.
Kaip viso to rezultatą turime patėvio užmuštą vaiką ir aklavietėje atsidūrusią bei emigruoti baigiančią (o gal dar tik pradedančią?) Lietuvos visuomenę.
Dėl nužudyto keturmečio kalčiausia yra mama (nors taip ją vadindama tik teršiu šį žodį) ir tas, kurio neįmanoma niekaip pavadinti, kadangi bet koks gyvulys įsižeistų, jei tokį žmogų pavadinčiau žvėrimi.
Visos teisėsaugos institucijos, aplinka padarė viską, kad atliktų savo pareigą ir pabrėžiu – nei daugiau, nei mažiau. Jei bent vienas žmogus būtų padaręs daugiau nei parašyta jo sumautoje darbo sutartyje, galbūt berniukas dar būtų gyvas, jau seniai nebūtų gyvenęs su savo žudiku ir dabar negulėtų po šalta žeme mažame karste.
Galime dabar bandyti ieškoti kaltų, tačiau jų nerasime, kadangi nebus prie ko prikibti, o dėl žmogiškumo ir sveiko proto trūkumo pasodinti į kalėjimą negalime, kadangi tai nėra apibrėžta mūsų konstitucijoje ar kokiame įstatyme.
Taip, kalbu labai piktai, tačiau mane supras tik asmeniškai su tuo susidūrę arba dar neišnykusį empatijos jausmą turintys žmonės.
Ne be reikalo straipsnį pradėjau pasakodama apie savo mamą ir jos neaišku kodėl mylimą Alfonsą, nors greičiau tai psichologinis nukrypimas nei meilė.
Šioje situacijoje blogiausia tikrai ne tai, kad moteris turi išlaikyti vyrą, juk čia jos pinigai, todėl kur nori, ten juos leidžia. Ir tikrai dar ne tai blogiausia, kad atiduodama pinigus vos mėnesį laiko pažįstamam vyrui mama verčia savo vaikus dėti centą prie cento ir atsisakyti dalies dalykų, kuriuos turėjo iki tol.
Blogiausia tai, kad tas vyras žemina, užgaulioja, grasina nužudyti jos vaikus, o jo mylimoji tik sugeba naktį priglusti šalia, apkabinti ir ryte į lovą pristatyti kavą ir, žinoma, alaus.
Sveiku protu ši situacija nesuvokiama ir gal skamba kaip vaizduotės vaisius, tačiau mažai kas turi tokią lakią vaizduotę, o visada, kai atrodo, kad jau blogiau būti nebegali, gyvenimas nustebina.
Kadangi po mėnesio, kai mama susipažino su savo dabartiniu vyru, aš buvau išvaryta iš namų (mūsų butas nėra didelis, o aš jau studentė), pastaruosius metus savo namuose buvau tik svečias.
Grįždavau kartą per mėnesį aplankyti savo dar nepilnamečio broliuko, kuris, kaip pasakė motina, galės gyventi karu iki jam sueis 18 metų.
Paskutinis mano apsilankymas baigėsi tuo, kad girtas mamos vyras man iškvietė policiją, prieš tai pagrasinęs mane užmušti ir parašyti pareiškimą, kad aš apsilankiau tuose namuose.
Aišku, policijai atvykus pareiškimą parašiau aš, o girtas šeimininkas ir mamos širdies valdovas buvo išvežtas į policijos komisariatą.
Vėliau sulaukiau skambučio iš policijos pareigūnės, kuri informavo, kad su Alfonsiuku buvo pravestas profilaktinis pokalbis ir byla nutraukiama, tačiau turiu teisę kreiptis į teismą.
Aš, žinoma, padėkojau, kad su juo pakalbėjo, tačiau stebuklais ir pasakomis jau nebetiki net vaikai, todėl ir tikėtis, kad tai ką nors pakeis, yra daugiau nei naivu.
To pačio pokalbio metu policijos pareigūnei papasakojau apie nepilnametį brolį ir mamos vyro grasinimus užmušti bei neprognozuojamą elgesį išgėrus. Paprašiau pagalbos.
Žinote, ką ji man atsakė? Kad tai ne jos, o vaikų teisių reikalas ir savo pareigą dėl pateikto pareiškimo ji atliko. Viso gero.
Pateikus tokius faktus, komentarų nelabai reikia, nes tai yra abejingumo ir susvetimėjimo pavyzdys, kuris apraizgęs mūsų visos valstybės aparatą.
Gaila, kad aukštos pareigos bei išsilavinimas žmogaus nepadaro žmogumi, o kol neturime žmonių valdžios institucijose, tikėtis permainų mūsų šalyje yra daugiau nei naivu.
