Ne, nesu kietaširdė, kuriai negaila skurstančių vaikų, kurios nejaudina žmonių gerumas, bet maždaug tokios istorijos atomazgos aš ir tikėjausi.
Kodėl? Paaiškinsiu. Prieš porą metų buvau naivuolė minkštaširdė, kuri vos paprašyta skubėdavo atverti piniginę. Man nebuvo gaila tų kelių litų, kol vieną dieną nepatekau į situaciją, kurios iki šiol negaliu pamiršti.
Gyvenu Vilniuje. Buvo gruodžio mėnuo, prieš pat Kalėdas, toks laikas, kai tiesiog pramuša ant gerumo. Kadangi turėjau laisvadienį, apie pietus užvažiavau į prekybos centrą nupirkti dovanų.
Radau vietą automobiliui, pasistačiau ir jau norėjau skubėti savais reikalais, kai pamačiau prie manęs prieinančius du berniukus. Vienas prisiartino, kitas liko stovėti atokiau.
Prisiartinęs vaikas paprašė: „Teta, gal galit duoti pinigų maistui... Tėvai geria, neturiu už ką pavalgyti“. Aš žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti savomis akimis – pinigų kaulija mano jaunystės laikų draugės sūnus!
Jis manęs nepažino. Žiema, lijundra. Vėjas pučia į veidą, todėl aš jį pridengiau plačiu šaliku, o vietoj įprastai nešiojamų akinių, su kuriais jis buvo įpratęs mane matyti, tądien buvau su kontaktiniais lęšiais.
Tarp kitko, draugės šeima tikrai tvarkinga. Mama dirba, tėtis taip pat. Žmonės kaip ir kiti – negali sau leisti visko pasaulyje, gyvena nuo algos iki algos, bet tikrai neskursta, negeria ir nemarina vaiko badu.
Žinot, pirma mintis buvo ne apie tai, kad mane banaliai mausto. Pirmoji į galvą šovusi mintis buvo kur kas baisesnė – draugės vaiko šeimoje tikrai nutiko nelaimė, o aš nieko apie tai nežinau!
Iliuzijos išsisklaidė, kai pašaukiau jį vardu. Pagaliau supratęs, kad mes pažįstami, berniukas apsigręžė, dėjo į kojas, jo draugelis iš paskos. Dingo automobilių labirinte, tiek juos ir temačiau.
Negalėjau palikti šito reikalo va taip, juk kalba eina apie gerai pažįstamą žmogų. Tą patį vakarą paskambinau draugei ir paprašiau susitikti. Vis kirbėjo mintis – o gal tikrai nelaimė? Gal tikrai atsitiko bėda...
Jos sūnus buvo namuose. Pamatęs mane tyliai dingo savo kambaryje. Tiesą sakant man net buvo gėda su drauge apie tai kalbėtis, bet niekur nedingsi.
Kai viską papasakojau, ji nepatikėjo, net pyktelėjo. Tik tada, kai smulkiai apibūdinau, kaip berniukas buvo apsirengęs, kokia kepure, kokiu šaliku ir striuke, ji pasikvietė sūnų pasikalbėti.
Šiek tiek paklausinėjo, paspaudė ir išaiškėjo bjauri tiesa – jis tikrai prašė pinigų, bet sakėsi tai daręs pirmą kartą įkalbėtas klasioko, nes anas pasakė, kad taip galima neblogai užsidirbti. Jam tiesiog buvo įdomu.
Palikau draugę aiškintis su savo sūnumi, tolimesnė istorija buvo jau ne mano reikalas. Vėliau iš jos pačios vis tik sužinojau smulkesnes detales, kurios išaiškėjo jai nuėjus į mokyklą ir pasikalbėjus su sūnaus klasės auklėtoja.
Pasirodo, pinigų berniukas prašinėjo tikrai ne pirmą kartą. Tai tęsėsi maždaug mėnesį.
Rytais tvarkingai išeidavo į mokyklą. Pasirodydavo pirmose pamokose, o paskui su bendraklasiu (kuris taip „uždarbiavo“ jau ne pirmus metus) dingdavo iš mokyklos.
Viešuoju transportu nuvažiavę prie prekybos centro maustydavo naivius žmones. Vieni duodavo pinigų. Kiti vesdavosi į kavines, pirkdavo maistą ar saldumynus. Saldainius ir traškučius jie suvalgydavo, visa kita paprasčiausiai išmesdavo.
Geraširdžius praeivius medžiojo automobilių stovėjimo aikštelėje. Pamatę pažįstamus slėpdavosi tarp automobilių ir laukdavo kito žmogaus. Tik su manimi žiauriai apsigavo.
Nežinia, kiek tai tęstųsi, jei prie manęs būtų priėjęs kitas, nepažįstamas vaikas. Nebūtų kilę jokių įtarimų, susigraudinčiau kaip ir visada, įsprausčiau į saują kelias monetas.
Pasakodama draugė ne kartą apsiverkė. Ji tikrai nesuprato, kodėl jos sūnus taip elgėsi. Šeimoje jam niekada netrūko nei maisto, nei jaukumo, nei šilumos. Dėmesio ir meilės taip pat netrūko, juk vienintelis vaikas šeimoje.
Keisčiausia buvo tai, kad klasės auklėtoja, kuri puikiai matė, kad vaikas pradėjo nelankyti pamokų, nesusiprato paskambinti mamai ir apie tai pranešti. Nieko nematė ir mokyklos socialinė darbuotoja.
Dėl šventos ramybės draugė perkėlė sūnų į kitą mokyklą, kur nebūtų kontakto su senais draugais, kurie ir įtraukė vaiką į šitą „verslą“ ir tvirtai suėmė jį į nagą.
Nuo tos dienos nustojau tikėti vargšais alkstančiais vaikais, prašinėjančiais pinigėlių maistui. Galima sakyti, kad draugės nelaimė man plačiai atvėrė akis.
Nesakau, kad reikia būti abejingiems, bet geri darbai taip pat turi būti daromi su protu. Kur kas daugiau naudos būtų ne atvėrus piniginę, o pabandžius išsiaiškinti, kodėl tas vaikas prašo pinigų. Gal jis tikrai badauja, gal jį šitaip išnaudoja ir tada juo ir jo šeima turėtų susirūpinti tam tikros tarnybos. Gal vaikas nesenai pasuko blogais keliais ir viską dar galima ištaisyti.
Neskatinu žmonių būti abejingais, jokiu būdu. Būkim geri, darykim gerus darbus, džiaukimės tuo... Tačiau nepamirškime, kad kelios monetos, įspaustos į vaiko saują, neišsprendžia visų problemų.
