Kol nebuvau susidūrusi su negalią turinčių žmonių gyvenimu, praeidama pro juos visuomet pajusdavau daug emocijų: išgąstį, baimę, liūdesį, gailestį. Bet ne apie savo jausmus noriu kalbėti, o apie mūsų visuomenės požiūrį į negalią turinčius žmones.
Apie neįgaliuosius pagalvojame tada, kai neturime kur pastatyti automobilio ir akį rėžia neįgaliųjų laisva vieta, arba tada, kai žiūrime „Bėdų turgų“ ir išgyvename dėl laidos herojų ligų, skurdo. Nė vienas žmogus tikriausiai negali likti abejingas laidos herojų likimui.
Visi žinome apie Nicko Vujiciciaus likimą, suprantame, kiek proto ir jėgų jam reikėjo, kad sukurtų tokį prasmingą ir kilnų gyvenimą, kuris tampa pavyzdžiu milijonams, verčia žmones mąstyti, išgirsti ir suprasti. Bet net jo heroizmas negali pakeisti pasaulio.
Draugai ar nepažįstami, sužinoję, kad dirbu su neįgaliais žmonėmis, klausinėja: „Ir kaip tu gali ten dirbti? Ar pati neišprotėsi? Ar užteks kantrybės?“
Žmonėms, su kuriais bendrauju, įdomus mano darbo pobūdis, kiek uždirbu ir kas man iš to, o tie neįgalūs žmonės, pokalbiui įpusėjus, tiesiog kažkur išnyksta – sveikųjų jie nedomina.
Teko susidurti su žmogumi, kuris su lengva šypsena pasakė, kad jie visuomenei tik našta.
Nejaugi mes tokie bejausmiai? Tik vartotojai, nuolat ieškantys naudos? Nenoriu tikėti, kad tokių dauguma, tikiu, kad yra gerų ir gailestingų.
Sakau: nebijokim neįgaliųjų, nebijokim į juos žiūrėti, nebijokim jiems nusišypsoti. Juk labai panašūs mūsų gyvenimai po ta pačia saule, ir bėdos ne visada aplenks, todėl solidarumas ir draugiškumas reikalingas ir mums, stipriems ir laimingiems.
Šie žmonės nori matyti pasaulį, nori bendrauti. Jie stengiasi nuolat kažką naujo atrasti, kažką sukurti. Ir būti pastebėti, įvertinti. Jie, kaip ir mes, nori skaniai valgyti ir gražiai apsirengti. Jie su nekantrumu laukia švenčių ir žmonių, kurie juos pasveikins šiltu žodžiu.
Dėl to jie dažnai būna kūrėjai. Taip, jie kuria savitą meną. Žinau, kad meno žmonėms neįdomūs protinę negalią turinčiųjų darbai ar muzikiniai renginiai. Bet noriu pasakyti, kad mums trūksta žmonių, kurie galėtų ir norėtų padėti žmonėms su negalia kurti ir dalyvauti, paversti tą meną įdomiu visiems ir gal net mistiniu.
Kiek jaunų žmonių, baigę socialinius mokslus, dabar yra vadybininkai, pamiršę savo specialybę. Labai tikiuosi, kad išgirsit mano žinutę ir atsiliepsit.
Darbe mano pareigos susijusios su užimtumu ir menu, todėl nenustebkite, jei pamatysite šiuos žmones Vilniaus miesto teatruose, dailės, fotografijų galerijose, aikščių koncertuose ir senamiesčio gatvelėse, nes jiems, kaip ir mums to reikia.
Jei išgirdote mane, kviečiu prie prasmingo darbo prisijungti ir Jus. Laukiame Jūsų laiškų el. paštu adele.pav@gmail.com
