Gerai, kad ieškančiųjų komanda, išnaršiusi miestelio apylinkes ir nieko nepešusi, grįžo į visai šalia namų esantį pastatą dar kartą. Taip buvo išvengta dar vienos tragedijos. Riba tarp sušalusio vaiko ir jo mirties yra labai trapi. Beliko džiaugtis ir tikėtis, kad vaikas greitai atsigaus ir į tuos namus daugiau nebegrįš.
Kai praėjusį kartą rašiau apie 1 metų mažylę, pakliuvusią po automobilio ratais, dar tikėjau, kad kažkas pasikeis. Kad bėdai artinantis prie socialinės rizikos šeimų namų durų pradės bruzdėti jei ne socialines tarnybos, tai bent kaimynai, artimieji ar draugai.
Tikėjau, kad visi atvers akis ir pamatys, jog socialinės rizikos šeimų vaikai, tyliai žvelgdami jums į akis, visa savo maža širdele šaukiasi pagalbos. Kad jie, bėgdami iš namų, ieškodami prieglobsčio ar duonos kąsnio pas kaimynus, taip stengiasi prisibelsti į jūsų sąžinę.
Bet aš klydau. Bėga laikas, keičiasi valdžios, o požiūris į vaikus ir toliau išlieka toks pat. Ko verti Antanavo seniūno išsakyti žodžiai: „Vaikas buvo tylus, dėl smurto nesiskundė, bet psichologai iš tam tikrų aplinkybių spėjo, kad situacija nėra gera.“
Seniūnas žinojo, kad dėl santykių šeimoje kenčia vaikai. Kad berniukas patėvio nebuvo mylimas, kad šeimoje tikriausiai ne kartą lankėsi policijos pareigūnai, o jis, vargšas, bėgdavo pas mamą į darbą.
Ir ką jis ir jo komanda padarė? Ogi nieko. Tikriausiai laukė, kol situacija pagerės savaime. Juk tarp berniuko motinos ir patėvio tikriausia būta meilės…
Todėl vis aiškiau tampa, kodėl taip kenčia Lietuvos vaikai. Ir kodėl įvykus eilinei tragedijai, socialinių tarnybų ar vaikų teisių specialistai kaip papūgos kartoja kelias frazes: „Vyksta tyrimas. Komentuoti negalime. Situacija žinoma. Šeimoje nuolat lankomės. Šeima stebima.“
Ir dar jie priduria, kad patikrino šaldytuvą. Maisto yra. Kad socialinės rizikos šeimų narius moko tvarkytis buityje ir skaičiuoti pinigus.
Bet tų šeimų vaikams ne tik maisto ar batų reikia. Svarbiausia, ko jiems trūksta, yra meilė. Nuo tada, kai jie užsimezga ir subręsta motinos įsčiose. Ir visą likusį gyvenimą. Jam reikia žinoti, kad jis yra pats brangiausias turtas motinai. Brangesnis už butelį, sugyventinį ir visus pasaulio turtus.
Dabar, žiūrėk, liks kaltas pats berniukas. Kad neklausė, bėgo iš namų... Juk liko gyvas. Nieko lyg ir neatsitiko. O daugiau kaltinti nėra ką. Visi kažką darė.
Motina pasibars su patėviu ir kitą dieną išeis į darbą. Kažkas privalo uždirbti pinigus. Patėvis ir toliau namuose auklės savo dvimetį sūnų.
O aš dar nededu taško. Ir mintyse jau dabar klausiu: „O kas bus kitas?“
