Man labai keista, kad žmonės paprasčiausiai viską „nurašo“ Dievo valiai. Nepasisekė kažkas – Dievas kaltas, nužudė kažką – Dievas protą atėmė. Kaip paprasta, kai nereikia galvoti savo galva, nes viską galima nurašyti Dievui.
Prieš porą metų mano senelis, kuriam tuo metu buvo 92 metai, gulėjo ligoninėje. Viena moteris, kurios vyras, irgi gulėjo toje pačioje palotoje, man pasakė – kaip blogai, kad Dievas pamiršo mano senelį pas save pasiimti. Nes, pagal ją, jis jau savo atgyveno ir dabar tik vargsta.
Na, ir ką gali galvoti, kai taip žmogus mąsto? Beje, mano senelis dar ir dabar gyvas, imlus ir niekada gyvenime netikėjo Dievu. Gal ir gerai, nes jau seniai būtų jį „pasiėmęs“.
Prieš šitą moters pasakymą visą gyvenimą turėjome labai religingą močiutę. Labai ji Dievą tikėjo, melsdavosi, ėjo sekmadieniais į bažnyčią, nors buvo labai piktas, viskuo nepatenkintas žmogus. Tad man jau seniai buvo nesuprantama, kaip gali elgtis kaip nori, bet nueini į bažnyčią, ir viskas tampa vėl labai gražu ir šviesu, esą sąžinė tampa švari, iki tol, kol namo pareina :).
Dar turim tokią kaimynę, kuri irgi labai religinga, bet yra augalų kleptomanė – negali praeiti nenusiskynusi kokios šakelės ar kokio jauno ūgliuko nenugvelbusi.
Keisčiausia buvo, kai mano a.a. tėtis pasodino vieną labai gražią našlaitę, grįžo namo, žiūri – nėra tos gėlės. Klausia kaimynės, gal ką matė, kas paėmė ir iškasė. Sako, ne, nemačiau.
Kitą kartą, grįžta namo – žiūri našlaitė savo vietoje.
Ir šita kaimynė labai religinga, tikinti, sekmadieniais eina į bažnyčią, visas nuodėmes papasakoja, o su visomis kaimynėmis susipykusi, visos blogos, nes netiki jos pasakojimais, kad jos garbaus amžiaus vyras pas jaunas vaikšto. Paranoja kažkokia.
Kai aplinkui tokie pavyzdžiai, seniai jau man tikintieji kelia įtarimus. Ir kantrybė trūko, kai mirė Leonidas Donskis, o vėliau Juras Požela.
Komentaruose vėl pamačiau žmones rašant, kad tokia Dievo valia, jam reikia jaunų ir gabių. Taip ir norisi paklausti – kam jam jų reikia? Kad linksmiau būtų tarp pagyvenusių žmonių? Ar kai pagyvenęs miršta, tai artimiesiems ne taip skaudu? Mano nuomone, skaudu visada, jei žmogus buvo tau geras, artimas.
Prisimenu dar kelis pokalbius su žmonėmis. Kai pasiseka kažkoks darbas, kažką suspėja laiku, tai ne save pagiria, kad gerai laiką suplanavo, bet va, Dievas pagelbėjo. Arba apgavo sukčius vieną kaimynę, bet paskui išsiaiškino, kas toks. Sako – va, Dievas yra. Na, tai jei Dievas būtų, mano logika, tai jos net apgavę nebūtų.
Paskutinis man nesuprantamas dalykas – tai Dievas vestuvėse ir laidotuvėse. Žinau nemažai pažįstamų, kurie tuokėsi bažnyčioje už pinigus, nes tingėjo eiti į specialus jaunųjų kursus, bet jiems žūt būt reikėjo santuokos bažnyčioje, nors patys į ją nevaikšto. Bet ką gi giminės pasakys, visi taip daro ir jiems reikia.
Ir pabaigai – laidotuvių papročiai. Mano pažįstamas netikintis ir prašo, kad kai jis mirs, jokių giedorių, jokio kunigo nebūtų, nes jam to nereikia. Jį artimieji bando įtikinti, kad reikia, nes ką gi giminės pasakys.
Kai kokia kaimo moterėlė miršta, visas kaimas patenkintas, kad va, tos moters valią įvykdė – palaidojo pagal jos norus. Tai ką, tas, kuris nenori jokių laidojimo tradicijų, jau negali turėti savo norų, nes gi ką giminės pasakys?..
