Pernai buvau užėjusi į vieną penkiaaukštį, kuriame veikė kavinukė. Tetulė Maša (gal ta pati, kuri budėjo prieš 20 metų) piktai perleido akimis, bet nutarė, kad esu jos amžiaus, tai gal nepavojinga.
„Iki“ parduotuvėje prie Saulėtekio bendrabučių pardavėjos kasdien šifruoja ispanišką, prancūzišką, turkišką akcentą. Kartais sako: „Vaikeli, nepirk šito sintetinio sūrio – lietuviškas sveikesnis skrandžiui“. Į sezono pabaigą atvykėliai į krepšelius kraunasi tik lietuviškus produktus.
Tačiau kai jie grįš namo ir pasakos saviškiams, koks miestas yra Vilnius, visom kalbom skambės tas pats sakinys: duobėtų šaligatvių tvarinys.
Nuo Gedimino technikos universiteto korpusų iki paskutinio bendrabučio, besiremiančio į Pylimėlių gatvę, plačiame ir vieninteliame šaligatvyje suskaičiavau 374 duobes. Ne, ne duobutes, – įspūdingas kiaurymes, kuriose per lietų gali plaukioti varlės.
Tas duobes kartais kažkas bando užpilti žvyru, šlaku ar akmenimis, bet taip nevykusiai, kad panelės aukštais kulnais, bandydamos įveikti duobėtą šaligatvį, išsiauna basos.
Savo ausimis girdėjau, kaip kultūringas mandagutis japonas, skaudžiai užsigavęs kulną į baloje pasislėpusį akmenį, netikėtai praplyšo keiktis angliškai. Pamatęs mane spoksančią atsargiai paklausė: „Kokia institucija Vilniuje atsakinga už šaligatvius?“
Ogi jokia. Ypač už tuos, kurie veda į mokslo aukštumas. Taigi: Saulėtekio duobes matė vokiečių fizikai, lenkų filologai, Gruzijos būsimieji tiltų statytojai (na, jų duobėmis neišgąsdinsi), prancūzų vertėjai, ispanų matematikai ir baltarusių šviesuliai.
Vienas iš jų pasakė taikliausiai: „Maša, smotri, – tut trotuary strašniej čem za Uralom!“ („Maša, žiūrėk, čia šaligatviai baisesni, negu už Uralo“).
Ką atsakė Maša? „Sovietskij Sojuz ne tak bystro priačetsia – jamy vydajut“ („Sovietų Sąjungą ne taip greit paslėpsi – duobės išduoda“).
Žmonės iš Vilniaus universiteto, iš Gedimino technikos universiteto, gal jūs darykit ką nors, kad užsieniečiai studentai apie studijų lygį Lietuvoje nespręstų pagal šaligatvių duobių žemėlapį.
P. S. Bendrovė, kuri statė naujausią VGTU korpusą, smarkiai buvo išraususi gatvę ir dalį šaligatvio, vedančio aukštyn šlaitu į bendrabučius. Žinot, kaip „sutvarkė“? Užpylė raudonu asfaltu, nes liko nuo perėjos. Dabar duobes dar puošia ir SSRS mėgstamiausia spalva. Welcome to Ural!
